Iš Druskininkų kilusiai Monikai derinti studijas ir darbą pavyksta sunkiai. Praėjusį rudenį ji pasirinko laipsnio nesuteikiančias pedagogikos studijas, kurias sudaro keturios savaitės paskaitų per metus ir penkis mėnesius trunkanti praktika. Paskaitų laiką suderinti su darbu pavyko nesunkiai, tačiau praktikos merginai teko atsisakyti.
Darbdaviai skeptiški
„Praktikos metu reikia stebėti pamokas. Bandžiau derinti darbą su praktika. Galvojau, kad pavyks, galėsiu kelis kartus į darbą tiesiog vėliau ateiti ir ilgiau padirbti. Tačiau kelis kartus nepavyko, nes turėjau darbe reikalų ir supratau, kad sunkiai seksis suderinti studijas ir darbą. O toje mokykloje, kur turėjau atlikti praktiką, mane priėmė geranoriškai. Sakė, jei artimiausius metus neketini dėstysi, tai gali tų pamokų nelankyti. Jie tikino ne vieną tolį studentą turėję“, – pasakojo projektų vadove dirbanti druskininkietė.
Monika dirbti pradėjo dar studijuodama trečiame psichologijos bakalauro kurse. Ir tuomet darbdavio požiūris į merginos mokslus buvo skeptiškas.
„Vis klausdavo, ar į visas paskaitas man reikia eiti, aiškindavo, kad jo laikais taip nebūdavo. Netiesiogiai leisdavo suprasti, kad paskaitos trukdo darbui ir pradėjau natūraliai paskaitų vengti“, – pasakojo Monika.
Mergina svarstė, kad darbdavys skeptiškai jos studijas vertino todėl, kad ji pasirinko su darbinėmis pareigomis beveik nesusijusius mokslus. Jei studijos padeda geriau atlikti darbą, darbdavio požiūris būna visai kitoks.
„Nemažai mūsų darbuotojų studijuoja Baltijos vadybos institute, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, – sakė „Danske“ banko Personalo tarnybos direktorė Jūratė Dacienė. – Savo darbuotojams apmokame apie 80 proc. studijų kainos. Žinoma, apmokame tik nusipelniusių žmonių mokslus, tų, kurie ilgai dirba organizacijoje, yra vadovai, daugiau pasiekę. Tai – tik mūsų talentams.“
Dėstytojai atlaidūs
Vilnietė Akvilė paskaitas su darbu suderina lengvai. Neakivaizdžiai studijuodama žurnalistikos penktame kurse ji randa laiko ir viešųjų ryšių atstovės pareigoms. Tiesa, vienai ūkininkų asociacijai mergina paskiria vos dvi dienas per savaitę.
„Prieš tai ilgą laiką dirbau padavėja, bet net ir tada dažniausiai pavykdavo susiderinti su tomis dviem savaitėmis paskaitų, darbdavys visada išleisdavo mokslo atostogų. Su priešišku dėstytojų požiūriu niekada neteko susidurti nei man, nei, greičiausiai, ir mano bendramoksliams. Dėstytojai nė vienam nesakė, kad dirbti yra blogai, netgi atlaidžiau žiūrėdavo į dirbančius žmones – leisdavo prasitęsti darbų terminus“, – pasakojo Akvilė.
Tiesa, ji gyvena su tėvais, todėl išlaidos būstui ir maistui nedidelės. Tačiau, jei reikėtų gyventi savarankiškai, Akvilės uždirbamų pinigų tam neužtektų.
Vien mokytis nėra sąlygų
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja studijoms dr. Margarita Šešelgytė pasakojo, kad studentai dažnai pradeda dirbti jau nuo paskutinio bakalauro kurso.
„Ar tai gerai, ar blogai, sunku vertinti. Vis dėlto Lietuvoje yra tokia situacija, kad žmogus, sulaukęs tam tikro amžiaus, turi įsitvirtinti, iš kažko gyventi, o mes nesudarome sąlygų vien tik mokytis“, – pastebėjo M.Šešelgytė.
Jos teigimu, pastaruoju metu tiek institute, tiek visame Vilniaus universitete, paskaitų lankomumas yra sumažėjęs. Tačiau, anot M.Šešelgytės, tą lemia ne tik studentų darbai, bet ir motyvacijos trūkumas.
