– Vilija, gal galėtumėte trumpai prisistatyti: kas jūs esate ir ką veikiate?
– Pirmiausia esu operacijų ir procesų valdymo specialistė, padedu žmonėms, o mano pareigos, kaip teisingai ir įvardinote, yra vadovė skaitmeninės rizikos valdymo departamente „Western Union“.
– Kaip įsivaizdavote savo karjeros pradžią, kokią viziją turėjote?
– Atsakydama į šį klausimą, tikriausiai labai nenustebinsiu: iš pradžių norėjau būti aktore, vėliau – dainininke. Būti scenoje ir gauti daug dėmesio – tokia buvo mano karjeros vizija. Sakyčiau, kad paskutiniais metais besimokydama mokykloje konkrečios vizijos ir neturėjau. Svarsčiau, ką galėčiau daryti ir rinkausi labiau atmetimo principu. Ėjau pasroviui. Atmečiau, ko tikrai negalėčiau dirbti, ir pasirinkau tokią specialybę, kuri, mano nuomone, tikrai pravers gyvenime.
– Jūs studijavote tarptautinės ekonomikos mokslus. Kiek panaudojate studijų metu įgytų žinių savo kasdieniame darbe?
– Manau, kad daugelis dalykų, kuriuos išmokstame mokykloje ir vėliau universitete, yra bazinės žinios. Kaip, pavyzdžiui, laiko planavimas, gebėjimas kalbėti prieš auditoriją ir dalintis savo mintimis, gebėjimas spręsti tam tikras kompleksines problemas – jų būtent ir moko mokykloje ar universitete, ir tai tikrai praverčia darbinėje karjeroje. Taip buvo ir man – daugelį universitete išmoktų dalykų sėkmingai naudoju darbe.
– Jūs, kaip šiuo metu nėra įprasta, karjeros laiptais kopiate nuo pat pradžių toje pačioje darbovietėje. Kodėl?
– Savo karjerą „Western Union“ pradėjau prieš septynerius metus. Mokiausi trečiame kurse bakalauro studijose ir kompanijoje atsidūriau visiškai atsitiktinai – po „Karjeros dienų“ nepabūgau išmėginti pasitaikiusios galimybės. To renginio metu sužinojau daugiau apie pačią bendrovę. Mane sužavėjo ir į vieną iš pozicijų paskatino kandidatuoti tai, kad „Western Union“ yra globali bendrovė, kuri veikia ir teikia paslaugas visame pasaulyje – dirbdamas biure Vilniuje gali būti atsakingas už procesus ir klientus visame pasaulyje, turi kolegų ir, pavyzdžiui, Indijoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kai jau pradėjau dirbti įmonėje, supratau, kad čia yra labai daug karjeros galimybių. Tai nėra tik mano nuomonė – daugiau nei trečdalis mūsų darbuotojų, norėdami karjeros pokyčio, aplikuoja į pozicijas bendrovės viduje. Taip pat yra begalė galimybių mokytis ir tobulėti, gilinti savo įgūdžius ir įgyti naujų, jungtis į komitetus, kuriuose galima tobulinti ne tik tiesioginėms darbo pareigoms reikalingus įgūdžius, bet ir kitus gebėjimus, kuriais galima, tarkime, išreikšti savo kūrybiškumą. O vienas pagrindinių faktorių, dėl kurio aš lieku, yra įmonės kultūra – padėti darbuotojui, rūpintis darbuotoju. Tai mane visada motyvavo ir vis dar motyvuoja.
– Jūsų pavyzdys rodo, kad vidinių resursų išnaudojimas, potencialo įžvelgimas yra stiprus jūsų organizacijoje, taip?
– Visiškai taip. Ir, kaip minėjau, aš esu tik vienas iš pavyzdžių. Daugybė mano kolegų taip kaip ir aš ugdo savo įgūdžius kompanijos viduje ir tai jiems suteikia galimybę prisiimti daugiau atsakomybės ir daryti karjerą įmonėje.
– Dabar norėčiau pakalbėti apie patį jūsų darbą. Kas yra ta skaitmeninė rizika ir kaip jūs tą riziką valdote?
– Su skaitmeninėmis rizikomis susiduriame kiekvieną dieną, naudodamiesi įvairiomis technologijomis. Mūsų komanda analizuoja skaitmeniniu būdu atliktas pinigų perlaidas ir vertina riziką. Įvertinę tam tikrą atributų kiekį, nustatome, kad kai kurios perlaidos rizikos neturi, tačiau būna tokių, kur rizikos yra. Pavyzdžiui, kažkoks „blogiukas“ pavogė žmogaus tapatybę ir, ja naudodamasis, bando persiųsti pinigų. Būna ir taip, kad sukčiai apgaulės būdu stengiasi išvilioti lėšas iš nieko neįtariančių žmonių. Mano komandos užduotis – apsaugoti žmonės nuo tokių rizikų, užtikrinti tvirtą ryšį su mūsų klientais ir saugią aplinką, kuria naudodamiesi mūsų klientai galėtų siųsti pinigus.
– Gal galite plačiau papasakoti kuo skiriasi fraud (sukčiavimas) ir scam (pinigų išviliojimas) ir kas tai yra?
– Kai sukčiai pavagia tapatybę, jie susikuria netikras paskyras, naudodami kito žmogaus duomenis ir pavogtos kortelės informaciją tam, kad atliktų pinigų perlaidą. Mūsų komanda tokias apgaules pastebi ir užkerta kelią, kad perlaida neįvyktų. Sukčiai pinigus vilioja iš realių mūsų klientų, tik šie nežino, kad išsiuntę pinigus už prekę ar paslaugą niekada jos nesulauks. Tokiu atveju, mūsų komandos darbas yra klientą edukuoti, jam paaiškinti, kokios tai situacijos, ir kodėl būtent šiam gavėjui negalima siųsti pinigų.
– Minėjote, kad šis darbas – panašus į detektyvo. Kur ta detektyvo gyslelė gali atsiskleisti?
– Kaip ir kalbėjome, rizikų yra labai daug, o darbas, iš esmės – analitinis: reikia analizuoti įvairius atributus, stengtis suprasti visumą, iš detalių sudėlioti bendrą situacijos vaizdą ir mokėti priimti sprendimą, kuris užkirstų kelią blogiems scenarijams. Pats darbas reikalauja tikrai daug įgūdžių, yra dinamiškas, todėl nuolat skatina mokytis.
– Savo komandos užduotį vertinate kaip verslo rezultatų valdymą. Kaip tie verslo rezultatai yra valdomi? Kodėl juos reikia valdyti?
– Manau, labai svarbu suprasti, kad klientai, siųsdami pinigus, siunčia ne tik juos. Jie siunčia pagalbą – galbūt medicininę, galbūt galimybę kažkam mokytis. Ir tai yra daugiau negu tiesiog pinigų perlaida. Mūsų misija – užtikrinti, kad tie pinigai ir galimybės, kurios jais perkamos, pasiektų gavėjus. Labai svarbu, kad klientai gautų kokybiškas paslaugas ir jaustųsi saugūs tuomet, kai šiomis paslaugomis naudojasi. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl negalima tiesiog užsimerkti ir aklai vykdyti visas klientų perlaidas. Mes norime užtikrinti, kad santykis su klientu būtų pagrįstas abipusiu pasitikėjimu.
– Kokių savybių reikia turėti ir ugdyti, kad šitas darbas ir patiktų, ir sektųsi?
– Reikėtų pradėti nuo bazinių savybių, kurias aptarėme pokalbio pradžioje – jų galima įgyti tiek mokykloje, tiek universitete, iš esmės, studijuojant bet ką: atsakingumas, nebijojimas prisiimti atsakomybės, atidumas detalėms, kruopštumas, nebijojimas pokyčių ir noras nuolat mokytis. Kaip ir minėjau, aplinka, rizikos – jos nuolatos keičiasi, jų yra labai daug ir labai įvairių. Gebėjimas prisitaikyti, išmokti kažko naujo, nebijoti ugdyti savo įgūdžių yra be galo svarbu.
– Esate vadovė, atsakinga už kelių komandų darbą. Kas jums patinka vadovavime, o kas nėra pats mėgstamiausias darbo elementas?
– Labiausiai man patinka dekonstruoti problemas – iš pradžių tam tikri iššūkiai gali atrodyti labai dideli ir nežmoniškai sunkūs. Aš jaučiuosi puikiai, kai, dirbdama su komanda, didžiulius iššūkius galiu išskaidyti į mažesnius iššūkėlius, kuriuos lengviau įveikti. Tada jaučiuosi tikrai labai gerai, gebėjimas įgalinti komandą yra vienas iš dalykų, kuris mane darbe labai žavi. Nesakyčiau, kad iššūkiai man nepatinka, bet jų atsiranda tuomet, kai viską iki detalių suplanavus ir sustygavus vis tiek kažkas sugriūva – pavyzdžiui, dėl techninių nesklandumų. Tada reikia persigrupuoti ir rasti būdų greitai tas situacijas išspręsti. Tai pavadinčiau iššūkiu, bet įveikus sunkumus jausmas būna nuostabus.
– Daugeliui žmonių atrodo, kad vadovavimas yra toks smagus, lengvas darbas. Kaip yra iš tiesų ir kaip jūs įsivaizduojate, kokių savybių reikia, norint būti vadovu?
– Sakyčiau, viena pagrindinių savybių, kurią tik ką minėjau, yra sugebėjimas supaprastinti situaciją ir sutelkti komandą, kad būtų galima tas situacijas ir iškylančius klausimus bei iššūkius spręsti. Taip pat svarbu mokėti priimti ir duoti grįžtamąjį ryšį bei gebėti klausytis kitų žmonių, neužbėgti už akių. Aš labai džiaugiuosi, kad „Western Union“ kultūra skatina klausytis ir mokytis vieniems iš kitų. Labai džiaugiuosi, kad turiu kolegų, kurie kiekvieną dieną įkvepia, mes iš ties galime dalintis tomis gerosiomis praktikomis vieni su kitais.
– Jūsų hobis – sunkumų kilnojimas. Kodėl pasirinkote tokį hobį?
– Sakyčiau, gyvenime visur turi būti balansas. Kai atsakomybė didėja ir atsiranda daugiau dalykų, kuriuos turi nešti ant savo pečių, reikėtų tą daryti ne tik perkeltine prasme, bet ir pažodžiui, fiziškai. Sunkumus kilnoti pradėjau tam, kad galėčiau palaikyti gyvenime balansą. Ir, aišku, kaip ir darbinėje srityje, taip ir čia – jausmas, kai gali padaryti daugiau, treniruojantis ir ugdant šį įprotį, yra labai labai geras.
– Kokį galėtumėte duoti patarimą jaunam žmogui, kuris svarsto, kokį karjeros kelią pasirinkti?
– Pagrindinis dalykas – nebijoti išnaudoti pasitaikančių progų: ar tai būtų galimybė sudalyvauti projekte, šansas savanoriauti, atlikti praktiką. Kiekvieną šią progą reikėtų išnaudoti, nes tai padeda lavinti įgūdžius. Linkiu išnaudoti visas progas.
