Praėjusį savaitgalį Vilniuje vykusioje švietimo konferencijoje TEDxVilniusED dalyvavusi ekspertė į renginį susirinkusiems keliems šimtams žmonių pristatė Suomijos švietimo sistemos, laikomos viena geriausių pasaulyje, pasiekimus, ir dalijosi vizija apie tai, kaip turėtų atrodyti ateities mokyklos. Išskirtiniame interviu 15min ekspertė pasakojo apie tai, ko pavyko pasiekti Suomijai ir kokiu keliu, anot jos, turėtų žengti Lietuva.
– Lietuvoje dažnai sakoma, kad Suomijos švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Valdžios atstovai dažnai siūlo švietimo reformą pagal Suomijos pavyzdį. Kokie yra Suomijos švietimo išskirtiniai bruožai?
– Tai svarbus, bet drauge ir labai sudėtingas klausimas. Visų šalių švietimo sistemos yra susijusios su tų šalių aplinka ir istorija. Bet, kalbant konkrečiai apie Suomiją, mūsų pasiekimus lėmė tai, kad prieš keliasdešimt metų mes iš esmės pertvarkėme savo švietimo sistemos struktūrą.
Iki tol Suomijoje gyvavo „dviguba“ švietimo sistema – egzistavo ir privačios, ir valstybinės mokyklos. Pakeitus sistemą, dabar beveik visos mūsų mokyklos yra valstybinės. Esama ir privačių mokyklų, tačiau jų veiklą reguliuoja tie patys įstatymai, kaip ir valstybinių, atskirų dalykų programas irgi prižiūri valstybė. Be to, privačioms mokykloms draudžiama imti mokestį už mokslą.
Mūsų švietimo sistema yra visa apimanti. Vienas esminių jos principų – tame pačiame kvartale gyvenantys vaikai mokosi toje pačioje klasėje, toje pačioje mokykloje. Be to, Suomijos švietimo sistema yra orientuota į lygybę. Ji paremta idėja, kad kiekvienas vaikas turi gauti galimybę tobulėti ir išpildyti savo potencialą, nepriklausomai nuo tėvų finansinių galimybių.
Suomijos švietimo sistema yra orientuota į lygybę. Ji paremta idėja, kad kiekvienas vaikas turi gauti galimybę tobulėti ir išpildyti savo potencialą, nepriklausomai nuo tėvų finansinių galimybių.
Švietimas Suomijoje yra labai vertinamas. Tai reiškia, kad mokytojais, ypač pradinių klasių, tampa geriausi iš geriausių. Tapti mokytoju yra labai sunku. Kiekvienas mokytojas turi turėti magistro diplomą. Būsimi mokytojai įgyja, tarkime, politikos mokslų pagrindus. Tai leidžia jiems diskutuoti apie politiką su mokiniais, suteikti jiems žinių apie politinius procesus.
Dar vienas svarbus mūsų visuomenės elementas – ji paremta pasitikėjimu. Pasitikėjimu tarp mokytojų, mokyklų administracijos, tėvų. Daugelis suomių pasitiki savo švietimo sistema, o valdžia pasitiki vietinėmis institucijomis ir patiki joms atsakomybes. Pavyzdžiui, pas mus nėra standartizuotų nacionalinių testų. Mes netikriname mokytojų, nevykdome inspekcijų. Moksleivius tikriname tokiais būdais, kurie mokytojams suteikia daugiau laisvės.
Stengiamės siekti kompromiso tarp centralizacijos ir laisvės atskiriems mokytojams. Kompromisas reiškia, kad niekas nėra visiškai patenkintas, bet visi pasiekia dalį tikslų. Mes nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu nustatome tam tikrus rėmus, bet galutinius sprendimus klasės lygmeniu priima mokytojai. Nes jie geriausiai žino, ko reikia konkrečiai klasei, konkrečiam kvartalui.
– Paminėjote, kad Suomijoje nėra egzaminų. Kaip tuomet vyksta priėmimas į universitetus?
Pas mus yra išlikęs vienintelis nacionalinio lygmens brandos egzaminas. Tai mūsų sena tradicija. Tai vienintelis nacionalinis egzaminas, kurį laiko mūsų vaikai. Jis vyksta po dvylikos metų mokslo. Bet ne visi moksleiviai laiko šį egzaminą – mažiau negu pusė.
Privalomas mokslas Suomijoje trunka devynerius metus. Tada moksleivis turi du pasirinkimus – toliau mokytis vidurinėje mokykloje arba pasirinkti profesinio švietimo kryptį. Brandos egzaminą laiko tik pasirinkę vidurinėje mokykloje mokytis moksleiviai. Profesinę kryptį pasirinkusieji jokių nacionalinių egzaminų nelaiko. Yra kitų būdų, kaip jie gali įrodyti savo gabumus.
Į universitetus pretenduoti gali bet kurią iš šių krypčių pasirinkę moksleiviai. Jei abiturientas laikė brandos egzaminą, to egzamino rezultatai suvaidins vaidmenį per priėmimo procesą, bet nenulems visko. Stojamieji egzaminai taip pat yra svarbu.
Suomijoje pastaraisiais metais vyksta daug diskusijų, nes mes suprantame, kad sistema, pagal kurią vertinami moksleiviai, lemia, ką jie mokosi. Mes koregavome savo brandos egzaminą, kad jis būtų kuo labiau susijęs su realiu gyvenimu.
– Lietuvoje egzistuoja perskyra tarp prestižinėmis laikomų ir visų kitų mokyklų. Dažnai tėvai stengiasi, kad jų atžalos patektų į kuo geresnes mokyklas. Kaip Suomija sugeba pasiekti, kad skirtingų mokyklų lygis išliktų panašus?
– Mes skiriame daugiau pinigų mokykloms, kurios yra įsikūrusios daugiau iššūkių keliančiuose rajonuose.
Mes skiriame daugiau pinigų mokykloms, kurios yra įsikūrusios daugiau iššūkių keliančiuose rajonuose.
Suvokiame, kad socialinė-ekonominė aplinka, iš kurios į mokyklą ateina vaikas, daro didelę įtaką jo gebėjimui gerai pasirodyti ir tobulėti mokykloje. Todėl kai kurioms mokykloms skiriame papildomų resursų, kad jos galėtų samdyti daugiau mokytojų ar kitaip pagerinti mokymo procesą.
Siekiame, kad mokyklose vaikai ne tik mokytųsi, bet ir įgytų jausmą, kad priklauso bendruomenei, visuomenei ir yra vertingi jos nariai. Visi supranta, kad jei visuomenėje didėja atskirtis, tai nenaudinga niekam. Tai kuria įtampą. Todėl mes norime mokyklose pasirūpinti tais, kurie yra silpnesni.
Kaip jau minėjau, Suomijoje tame pačiame rajone gyvenantys moksleiviai mokosi toje pačioje mokykloje. Ir didesnis finansavimas skiriamas mokykloms, įsikūrusioms mažiau privilegijuotuose vietovėse. Tokia „pozityvi diskriminacija“ prasidėjo Helsinkyje, ten ji taikoma jau daugiau negu dešimt metų. Tai padeda kovoti su visuomenės poliarizacija. Su atskirties augimu stengiamės kovoti ne tik per mokyklas, bet ir, pavyzdžiui, didesnį dėmesį skirdami sunkiau gyvenančių rajonų jaunimo centrams ar parkams ir kitoms viešosioms erdvėms.
– Savo kalboje per TEDxVilnius ED konferenciją minėjote, kad kritiškai žiūrite į pačią kontrolinių darbų ir pažymių idėją. Kodėl? Kokią alternatyvą siūlo Suomija?
– Noriu pabrėžti – nėra taip, kad pas mus pažymių išvis nebūtų. Stojantys į universitetus laiko stojamuosius egzaminus. Akivaizdu, kad, norint atrinkti studentus, reikalinga vertinimo sistema.
Bet aš turiu omenyje pradinį švietimą. Mes tikime, kad tokiame amžiuje pažymiai ir kontroliniai darbai nebūtinai padeda mokytis. Negalime manyti, kad tai, kiek vaikas išmoko, parodo tik pažymys, kurį jis gavo per kontrolinį darbą. Juk pasitaiko vaikų, kurie patiria didesnį stresą, gali būti ir taip, kad vaikui tiesiog pasitaikė sunki diena.
Man atrodo, kad mokytojas, kuris skiria daug žinių patikrinimo testų, tiesiog nori visiškai kontroliuoti vaiko mokymosi procesą. Aš pati dirbau mokytoja ir žinau, kaip toks mąstymas yra paplitęs Suomijoje. Mokytojai galvoja: „aš bent jau kovoju ir stengiuosi prižiūrėti, kad jis ką nors išmoktų.“
Bet juk vaikai gali ir patys kontroliuoti savo mokymosi procesą, ir mes čia turėtume jiems padėti. Tada mes suprasime, kad „kontrolinių kultūra“ tėra energijos švaistymas. Tą laiką galima praleisti mokant vaikus ir suteikiant jiems atgalinį ryšį. Pasisakau prieš kontrolinius darbus, bet visiškai palaikau tai, kad mokytojai vertintų moksleivius.
Būtina kuo realistiškiau vertinti mokinių gabumus. Sakymas „Tu šaunuolis, tu viską darai gerai“ nepadės niekam.
Būtina kuo realistiškiau vertinti mokinių gabumus. Sakymas „Tu šaunuolis, tu viską darai gerai“ nepadės niekam.
Reikia vertinti realiai. Moksleivis turi suprasti: aš esu toks ir toks, tai ir tai yra mano stiprioji pusė, bet aš turiu padaryti tai ir tai, kad tapčiau geresniu ten, kur dabar esu silpnas. Tradiciniai kontroliniai darbai tokios informacijos nesuteikia.
– Taip pat minėjote, kad šiuo metu Suomija siekia tapti pirmąja pasaulio šalimi, kurioje vyriausiųjų klasių moksleiviai nebesimokys atskirų dalykų – matematikos, istorijos ir panašiai. Visko bus mokomasi integruotai. Lietuviams tokia idėja skamba labai egzotiškai, ar galite papasakoti daugiau?
– Mes manome, kad įgūdžiai, kurių prireiks ateities žmonėms, yra vis labiau tarpdisciplininiai – apimantys skirtingas sritis. Todėl ir mokymo sistemoje turi mažėti skirtis tarp atskirų dalykų. Pagal tradicinę švietimo sampratą, mokytojai tiesiog mokiniams „krauna į galvą“ atskirus, tarpusavyje nesusijusius faktus. Tačiau mokykla turi išmokyti ir tokių dalykų kaip kritinis mąstymas arba kūrybiškumas.
Aišku, žinių pagrindas, kurį būtina įgyti mokykloje, išlieka, bet tas žinias įgyti galima ir studijuojant realaus pasaulio situacijas. Mes norime, jei taip galima pasakyti, pastumti į šoną tradicines mokymo technikas ir skirti gerokai daugiau dėmesio tarpdisciplininiam mąstymui. Norime parodyti moksleiviams, kaip spręsti realias problemas, su kuriomis jie susiduria gyvenime.
– Ar galite duoti konkretų pavyzdį?
– Mes tai vadiname „Atvejais paremtu mokymusi“ (Phenomena based learning). Atvejis čia gali būti bet kas – Europos Sąjunga, klimato kaita, pastarųjų 100 metų Suomijos istorija. Vienoje mokykloje moksleiviai pareiškė norintys kaip „atvejį“ nagrinėti išmaniuosius telefonus.
Tikslai, kuriuos, nagrinėdami atvejus, turi įgyvendinti moksleiviai, pavyzdžiui, įsisavinti tam tikras matematikos taisykles, yra apibrėžiami mokymo programose. Tačiau kiekvienas vaikas turi ir individualius tikslus. Vietoje to, kad jie mokytųsi, tarkime, matematiką ar istoriją atskirai, jie šių dalykų žinias įgyja integruotai, nagrinėdami „atvejį“. Pavyzdžiui, studijuojant klimato kaitą galima įgyti ir matematikos, ir geografijos žinių.
Tačiau tam, kad tokia sistema veiktų, mokymosi programa turi akcentuoti ne turinį, o tikslus. Būtent taip ir rašomos mūsų mokymosi programos – jos labiau aprašo procesus. Tai mums suteikia daugiau laisvės. Mes akcentuojame mąstymo, o ne „kalimo“ įgūdžius.
– Kai pradėjote reformuoti savo švietimo sistemą, tikriausiai susilaukėte ir opozicijos. Kas padėjo įtikinti abejojančius reformų nauda ir priimti ryžtingus sprendimus?
– Tai nebuvo trumpas procesas. Aš manau, padėjo bendras suvokimas, kad švietimo sistemai reikia pokyčių. Atsirado lyderių, kurie suprato, kad turime žengti kitu keliu negu iki šiol. Ir prasidėjo diskusijos.
Jei norėsite daryti permainas, turite nusiteikti, kad tai nebus greitas procesas. Turite skirti laiko diskusijoms, kad susiformuotų bendras supratimas, kad reikia permainų.
Taip pat svarbu, kad į diskusijas įsitrauktų ir jūsų lyderiai. Mokytojai gali dalytis idėjomis, tačiau tam, kad jos taptų realybe, į procesą privalo būti įtraukti politiniai bei švietimo lyderiai. Jie gali priimti konkrečius sprendimus.
Permainų poreikio būtinybę turi akcentuoti ir patys mokytojai, ypač tie mokytojai-ekspertai, kurie pirmieji dėsto, remdamiesi naujaisiais principais. Būtent jie savo praktikoje gali matyti, kaip šie principai veikia, ir jei yra jais patenkinti, skleisti juos savo kolegoms.
– Kokį vieną patarimą duotumėte Lietuvai, pasiremdama Suomijos pavyzdžiu?
– Paraginčiau galvoti apie tai, kaip pakeisti klasėse vykstančius procesus taip, kad moksleiviai imtų vaidinti aktyvų vaidmenį savo pačių mokymosi procese. Jei tai įvyks, pamatysite, kad moksleiviai taps labiau motyvuoti ir pradės labiau stengtis.
