Vaikų tarpusavio lyginimas nepadeda
„Vaikų reitingavimas, sunumeravimas nuo neva geriausio iki blogiausio ir tokiu būdu sukurta konkurencija neskatina tobulėti, nemotyvuoja mokytis ir neįkvepia siekti daugiau nei stipriausių, nei silpniau besimokančių mokinių. Viskas, ko toks rūšiavimas išmoko, – tai nuolat lygintis su kitais, jausti įtampą dėl kitų, o ne savo pasiekimų, skirti pastangas ne prasmingam mokymuisi, o standartų atitikimui“, – teigia J. Nacevičienė.
Švietimo ir mokslo ministerija jau ne kartą yra skelbusi duomenis, atkleidusius, kad „konkurencinės sąlygos neatnešė norimų kokybės pokyčių“. Pasak J. Nacevičienės, reikia dėkoti daugybei mokytojų ir mokyklų vadovų, kurie jau seniai netaiko reitingavimo praktikos, tačiau jos apraiškų, deja, vis dar sutinkama labai daug. Tam, kad ši idėja būtų įgyvendinta, oficialių raginimų nepakanka – svarbu, kad visi mokytojai, o taip pat – vaikų tėvai – stebėtų, palaikytų individualią vaiko pažangą, domėtųsi tam skirtomis priemonėmis.
Mitas apie konkurenciją
„Šviesos“ vadovė taip pat prieštarauja Suomijoje gyvenančios lietuvės Aušrinės Šilenskytės išsakytoms mintims apie tai, kad visų giriamo suomių švietimo didžiausias minusas – konkurencijos nebuvimas. A. Šilenskytės manymu, lietuviškoje sistemoje vaikams tenka išsiugdyti „gana storą skūrą“, o konkurencinėje aplinkoje geriausi mokiniai yra skatinami siekti dar daugiau, tačiau J.Nacevičienė su tuo nesutinka.
Vaikų reitingavimas, sunumeravimas nuo neva geriausio iki blogiausio ir tokiu būdu sukurta konkurencija neskatina tobulėti, nemotyvuoja mokytis ir neįkvepia siekti daugiau nei stipriausių, nei silpniau besimokančių mokinių.
„Manymas, kad konkurencija, paremta lyginimu su kitais, skatina tobulėti, yra mitas, nes yra visiškai priešingai, ir tą įrodė ne vienas atliktas tyrimas. Mokslininkai konkurenciją apibrėžia kaip dviejų ar daugiau dalyvių varžymąsi, kuriame vienas laimės, o kiti – ne. JAV profesorius Johnas Shindleris yra aprašęs konkurencijos pavojų ugdymui: tai sukuria išorinės grėsmės ir dramos pojūtį. Būtinybė varžytis su kitais nukreipia dėmesį nuo atliekamos užduoties turinio ir sutelkia mintis į tai, kiek už užduotį gali gauti balų. Kitaip tariant, mokiniai ima mokytis ne dėl žinių ir gebėjimų, bet dėl pažymio ir net nebūtinai labai aukšto – svarbu,kad geresnio už kitų“, – atkreipia dėmesį J.Nacevičienė.
Varžytis reikėtų su savimi
Iš tiesų, konkurencija gali būti dvejopa – kai tenka varžytis ir lygintis su kitais ir kai vienintelis varžovas esi sau pats, dedi pastangas tam, kad pasiektum geresnį rezultatą, nei pasiekei vakar, stebėdamas savo tobulėjimą. Pasak J. Nacevičienės, būtent toks asmeninio tobulėjimo modelis vyrauja Suomijoje ir sukuria motyvaciją siekti daugiau, taip pat apsaugo nuo klaidingo vaikų tarpusavio lyginimo, kuris iš tiesų neatskleidžia nei žinių, nei galimybių visumos.
Vadovės teigimu, Lietuvoje geresnio balo vaikymasis šiuo metu stebimas ruošiantis egzaminams ir standartizuotiems testams. Mokytojai dėl to jaučia įtampą, nes jų darbo kokybę stengiamasi susiaurinti iki standartizuoto testo ar egzamino pažymio. Tuo tarpu tiek egzaminų užduotys, tiek ir pats egzaminavimo būdas neatspindi didžiosios ledkalnio dalies – ugdomų vaiko gebėjimų ir bendrųjų kompetencijų. Mokykloje vaikai turi įgyti svarbiausius pagrindus ateičiai – tai yra gebėjimas mokytis, kūrybingumas, bendradarbiavimas, pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas. Egzaminai bei testai šių gebėjimų nevertina ir neatskleidžia, kitaip tariant,neparodo tikrojo moksleivio pasiruošimo gyvenimui.
Dabartinis mokinių vertinimas turi trūkumų
Viena iš EBPO švietimo rekomendacijų Lietuvai nurodo poreikį iš naujo įvertinti, ar pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo testai yra efektyvūs, nes nenumato standartų, kaip vertinti įgūdžius, taip pat nepagrindžia veiklos rezultatais grįstų paskatų. Todėl reikėtų pagalvoti, galbūt verta taikyti mažesnes veiklos skatinimo priemones.EBPO ataskaitoje pažymima, kad mokinių vertinimo ir stebėjimo sistema turi būti geriau susieta su švietimo kokybės užtikrinimo būdais. Ypatingą dėmesį reikia skirti moksleiviams, kurių rezultatai nėra aukšti.
„Sunkiau besimokančio mokinio nurašymas kaip „blogo“ yra didžiausia klaida, kokią tik galima padaryti mokykloje pačiame jautriausiame – besiformuojančios asmenybės – amžiuje. Tai nereiškia, kad reikėtų visiškai atsisakyti baigiamųjų egzaminų ar dalykų žinias vertinančių testų. Egzaminavimo sistema Lietuvoje yra tobulinama kasmet, todėl džiugu matyti pokyčius. Tačiau svarbiausia, kad balų ir pažymių skaičiavimas netaptų vieninteliu vertinimo būdu, o pats mokinys suprastų, kad jo rezultatai nereiškia, jog jis yra geresnis ar blogesnis už kolegas, tik atspindi jo paties pasiekimą, kuris gali keistis kiekvieną dieną“, – teigia J. Nacevičienė.
Stresas trukdo pasiekti geresnių rezultatų
Dar viena iš neigiamų mokinių reitingavimo pasekmių yra tokių varžybų dėl pažymio keliamas stresas. „The Washington post“ paskelbė JAV atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. vaikų, išvadas. Pabrėžiama, kad stresas klasėje trukdo susikaupti ir išlaikyti dėmesį, lemia blogą vaikų nuotaiką ir dažnesnius konfliktus, kelia sunkumų susirasti klasėje draugų ir bendrauti su jais, sukuria vidinę įtampą, nerimą, vienišumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą.
Pagal EBPO PISA tyrimus, Lietuvoje emocinės aplinkos klasėse rodiklis kelia nerimą. Nors, palyginti su Estija, Latvija ir Suomija, Lietuvos vaikai teigia mažiausiai patiriantys patyčių (16,4% respondentų) ir jaučia didžiausią tėvų palaikymą, vis tiekjie nesijaučia gerai būdami mokykloje. Tik pusė Lietuvos vaikų (54,4%) nurodė besijaučiantys gerai, kai Latvijoje šis rodiklis gerokai aukštesnis – 78,6%, Estijoje – 78%, Suomijoje – 80,3%.
Lietuvoje taip pat stebima didelė praraja tarp to, kaip pagal pasitenkinimą gyvenimu jaučiasi gerai ir blogai besimokantys penkiolikmečiai – šis skirtumas yra vienas didžiausių tarp PISA tyrime dalyvavusių šalių. Tai priklauso ir nuo ekonominės šeimos gerovės – skirtumas tarp pozityviau į gyvenimą žvelgiančių vaikų, gyvenančių pasiturinčiose šeimose ir nepriteklių patiriančių jų bendraamžių, buvo vienas iš didžiausių tarp PISA tirtų šalių (Lietuva pagal šį nepalankų rodiklį užėmė penktą vietą iš 44 šalių). Lietuvos moksleivių pamokose jaučiamos įtampos rodiklis beveik dvigubai lenkia kaimynines Baltijos valstybes.
Šie skaičiai dar kartą primena, kad mūsų vaikams reikia pagalbos, bet ne dar vienos meškos paslaugos, kurią sukuria kartais labai gražiai ir spalvingai pateikiamos reitingų piramidės. Daug švietimo srityje pasiekusi Estija jau anksčiau spėjo padaryti išvadas – nuo praėjusių metų pasitenkinimo švietimu situaciją jie matuoja kaip itin svarbų rodiklį. Socialinės atskirties mažinimas Estijoje taip pat yra vienas iš strateginių siekių, nes tai tiesiogiai priklauso nuomoksleivių švietimo rezultatų.
Kaip suderinti žinių ir kompetencijų ugdymą?
Kalbant apie ugdymo turinį, vis dažniau girdime, kad būtent asmeniniai gebėjimai ir ypač mokėjimas nuolat mokytis bus patys reikalingiausi dabartinei jaunajai kartai, kurios aplinkoje informacija ir žinios keisis dar greičiau negu šiandien. Gebėjimo mokytis, kūrybingumo, bendradarbiavimo, pasitikėjimo savimi ar kritinio mąstymo neįmanoma įvertinti pažymiu, tačiau šių kompetencijų vertinimą numato vaiko individualios pažangos stebėjimas. Tuo besidomintys mokytojai vaiko pažangos vertinimo modelius savo pamokoms pritaiko patys arba jau gali pasinaudoti ir siūlomais skaitmeniniais įrankiais, kuriuose nėra vaikų reitingavimo. Jų tobulinimas, pasak J. Nacevičienės, yra artimiausia švietimo ateitis.
Tuo tarpu vienintelis kelias tobulinti mokinių bendrąsias kompetencijas yra mokytojų pastangos suderinti žinių ir gebėjimų ugdymą. Pedagogams tenka rinktis tokias užduotis ir metodus, kad besimokydamas dalykinių gebėjimų vaikas lavintų ir bendradarbiavimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir kitus bendruosius gebėjimus.
„Suprasdami, kad dalykų mokomosios programos yra tokios plačios, jog vien žinioms pritrūksta dienų ir valandų, mokytojai turi išmokti „šauti du zuikius vienu metu“ ir galvoti ne tik apie tai, ko jie moko savo mokinius, bet kaip jie tai daro. Nuostabu matyti daugybę pavyzdžių, kai ši, atrodo, neįmanoma užduotis vis dėlto pavyksta. Ir tai nėra pavieniai Lietuvos mokytojai – jų yra dešimtys ir šimtai, ką atskleidė antrus metus vykstantys Žinių ekonomikos forumo rengiami Inovatyviausio mokytojo apdovanojimai ir šimtai puslapių kandidatų anketų su nuostabiais pavyzdžiais ir pasiekimais. Tačiau tam, kad juos pamatytume, reikia nusigręžti nuo formalių pažymių ir balų sistemų ir įsižiūrėti į veiklą pamokoje, žibančias vaikų akis ir pagarbą mokytojui, bet ne iš baimės, o iš pasitikėjimo ir žavėjimosi įkvepiančiu pavyzdžiu“, – teigia J. Nacevičienė.
Vaikams reikia suteikti tvirtą pagrindą
Tradicinėje švietimo sistemoje, kur vertinimas ir toliau bus paremtas pažymiais, testų ir egzaminų rezultatais, J.Nacevičienė ragina atsisakyti nereikalingų įtampą keliančių vertinimo įrankių – lentelių, rūšiuojančių vaikus nuo geriausių iki blogiausių, klasės pažymių suvestinių, kitų vaizdinių priemonių, kurios akcentuoja tarpusavio lyginimą vietoje to, kad padėtų įvertinti asmeninę pažangą.
„Rungtyniaudami patys su savimi niekada nesustosime, nes visada yra, kur tobulėti. Taip pat niekada nebūsime paskutiniai, todėl nebus progų nusivilti ir viską mesti. Vietoje to, kad sunkiomis ir nepalankiomis sąlygomis augintume „storą skūrą“, geriau sutelkime vaikų jėgas tam, kad padėtume sukurti tvirtą pagrindą drąsiai žengti pirmyn“, – linki J.Nacevičienė.
Tekste cituojamų duomenų šaltiniai:
https://www.smm.lt/uploads/documents/tyrimai_ir_analizes/SPA%202015%20sausis%20Nr4%20(128).pdf
http://gpseducation.oecd.org/CountryProfile?primaryCountry=LTU&treshold=10&topic=PI
http://web.calstatela.edu/faculty/jshindl/cm/Chapter18competition-final.htm
