Su prof. G. Lauwers kalbėjomės apie švietimo situaciją Lietuvoje, kuriai, pasak ekspertės, laikas keistis. Profesorės teigimu, ateityje daugiau kaip 40 proc. žmonių turėtų būti įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet tai nereiškia, kad studijuoti turėtų pradėti iškart po mokyklos, ar kad universitetai priimtų studijuoti nepasiruošusius, ar juolab teiktų nekokybiškas studijas. „Universitetų kokybės kontrolės vertinimas turėtų būti pagrindinis svertas, kuris nulemtų, kiek universitetų ar programų turėtų likti Lietuvoje“, – mano prof. G. Lauwers.
– Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė bei Švietimo ir mokslo ministerija ne kartą yra išreiškę susirūpinimą dėl krentančios studijų kokybės šalies universitetuose, nes į juos priimami studentai su labai žemais stojamaisiais balais. Įstatymu siekiama nustatyti minimalų balą, tik kurį peržengus būtų priimti studentai. Ką manote apie tokią iniciatyvą, ar ji atitinka kitų Vakarų šalių praktiką?
– Reikia džiaugtis, kad tarp jaunimo aukštasis mokslas yra populiarus, manau, kad jis turėtų būti prieinamas dar didesniam kiekiui studentų. Vienas pagrindinių žinių visuomenės ir ekonomikos reikalavimų – aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurie didina šalies ekonomikos produktyvumą, užtikrina jos augimą ir taip mažina neturtą. Aukštojo mokslo užduotis – parengti tokius darbuotojus ir visuomenės gerovės kūrėjus, kurių mokymasis būtų naudingas ne tik jiems asmeniškai, bet ir visai šaliai. Kitaip tariant – kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geriau valstybei. Svarbu, kad tas išsilavinimas būtų kokybiškas.
– Vienas pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų – pasiekti, kad 40 proc. jaunimo įgytų aukštojo mokslo laipsnį. Ar nesikerta šios strategijos tikslas su planais Lietuvoje įvesti pereinamąjį balą stojant į universitetus?
– Jaunimas turėtų būti skatinamas siekti aukštojo mokslo, tačiau tai nereiškia, kad įstoti studijuoti reikia iškart po mokyklos. Iš karto įstoti ir pradėti studijuoti turėtų patys gabiausi. Kiti turėtų žinoti ir pasinaudoti alternatyvomis prieš siekiant aukštojo mokslo vėliau.
Būtų neteisinga, jei kai kurie asmenys niekada neturėtų galimybės įgyti aukštojo išsilavinimo nepaisant to, kad tobulėjo ir kėlė savo kvalifikaciją. Studijos tiek po mokyklos, tiek ir vėliau, užtikrintų žinių visuomenės plėtimąsi, o ES politika to ir siekia. Tai reiškia, kad norima ne tik sudaryti sąlygas mokytis mažiau gabiems, bet taip pat pasiūlyti jiems alternatyvius būdus siekti aukštojo išsilavinimo. Pavyzdžiui, turėtų būti sudaromos specialios programos tiems, kurie neatitiko stojimo į aukštojo mokslo instituciją reikalavimų, kurios padėtų jiems geriau pasiruošti ir pradėti studijas vėlesniame laikotarpyje. Tokiu atveju būtų taip pat svarbu pripažinti jų ankstesnį mokymąsi, įvertinti darbo praktiką, nes tuo metu buvo įgyjamos tam tikros kompetencijos, kurios turėtų būti pripažįstamos ir įvertintos.
– Lietuvos vyriausybės skiriamas finansavimas aukštajam mokslui yra gerokai žemesnis nei Europos vidurkis, pavyzdžiui, 2012 m. Europos šalių vidurkis buvo 1,22 procento nuo bendrojo produkto, o Lietuvoje – 1,14 proc. Tokios šalys kaip Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija aukštajam mokslui skiria daugiau nei 2 proc. Jūsų nuomone, kaip turėtų būti finansuojamas aukštasis mokslas?
– Investuoti išmintingai yra daug svarbiau, nei tiesiog investuoti daug, bet aklai. Ir investuoti gali nebūtinai vyriausybė. Žinoma, galima norėti, kad valstybė skirtų didesnę dalį bendrojo produkto aukštajam mokslui, tačiau galima siekti, jog į aukštąjį mokslą ateitų daugiau privačių lėšų. Tokia praktika, kai į aukštąjį mokslą ir ypač į tyrimus investuoja verslas, yra labai populiari JAV. Tuo tarpu neseniai Vokietijoje, Belgijoje bei Nyderlanduose, kur studentai ir gauna valstybės finansavimą, ir moka už studijas iš savo lėšų, buvo pakelti mokesčiai, o tai taip pat padeda surinkti papildomų lėšų.
Vakarų šalys naudoja skirtingus modelius. Pavyzdžiui, Skandinavijos švietimo modelis yra paremtas egalitarinės visuomenės nuostatomis – tai reiškia, kad išsilavinimas turi būti pasiekiamas didžiajai daugumai visuomenės. Tuo tarpu JAV laikomasi požiūrio, kad aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas tik gabiausiems. Taigi sprendimas dėl švietimo finansavimo modelio priklauso nuo visuomenės ir ją atstovaujančių politikų pasirinkto šalies ir visuomenės vystymosi kelio.
– Bakalauro ir magistro studijų trukmės trumpinimas ir tokiu būdu orientavimasis į specializavimą yra vienas aktualiausių klausimų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaip manote, ar tai yra pozityvi tendencija ilgalaikėje perspektyvoje ir kokių rezultatų galime tikėtis?
– Trumpinant studijų trukmę pirmiausiai turėtume atsakyti į du pagrindinius klausimus. Pirma, kodėl tai yra daroma – ar tik norint sutaupyti viešųjų finansų, nes jų trūksta? Antra, kokią įtaką tai turės studijų kokybei?
Aukštojo mokslo pagrindinis tikslas yra kokybiškas išsilavinimas. Turime suvokti, kad kokybė priklauso nuo daugelio faktorių, tarp jų ir nuo studijų trukmės. Kitų studijas trumpinusių šalių patirtis rodo, kad trumpiau studijavusiems studentams buvo sunkiau susirasti darbo, nes darbdaviai nepasitikėjo ir skeptiškai vertino per trumpesnį laiką įgytus gebėjimus. Taigi, būtina įvertinti, kaip toks trumpinimas paveiks studentų gebėjimus ir įsidarbinimo galimybes bei įsitikinti, kad tai papildomai neprisidės prie jaunimo bedarbystės didinimo.
– Lietuvoje gaji nuomonė, kad socialiniai ar humanitariniai dalykai universitetinėse studijose yra mažiau svarbūs, nei tie, kurie siejami su technologijomis ar gamtos mokslais. Manoma, kad socialinių ir humanitarinių mokslų specialistai nebereikalingi. Ar tikrai?
– Visuomenė, kurią sudarytų tik robotai, pražūtų. Socialiniai ir humanitariniai mokslai turi būti įtraukiami ir dėstomi visiems, taip pat ir techninių mokslų specialistams, nes jie taip pat yra visuomenės nariai ir turi prisidėti prie demokratinės visuomenės, kuri negali egzistuoti be šių mokslų žinių. Ypač todėl, kad visuomenės problemų negali išspręsti vien tik technologijos ar inovacijos.
Svarbu ir tai, kad daugiau nebegalioja modelis „Studijos-darbas-pensija“. Jis nėra sėkmingas, nes tiesiog yra pasenęs. Projektas „Europa 2020“ pabrėžia perkeliamųjų (angl. transversal) gebėjimų svarbą, kas sukuria naująjį modelį: „Studijos-darbas-vėl studijos-vėl darbas“ ir t. t. Šio modelio pagrindinė idėja yra mokytis visą gyvenimą ir nesvarbu į kokius dalykus – humanitarinius ar tiksliuosius – iš pradžių giliniesi. Pasaulis per greitai keičiasi, todėl neaišku, kokios profesijos ar kokius gebėjimus turintis profesionalas bus paklausus ateityje. Tuo labiau, tikrai ne visi 18 metų amžiaus jaunuoliai žino, kuo jie nori tapti. Todėl mes juos turime išmokyti mokymosi visą gyvenimą, kad jie tai galėtų daryti iki 70 metų ir kad persikvalifikavimas (angl. retrained) nekeltų streso, o įkvėptų naujiems sumanymams ir darbams.
– Lietuvoje daug diskutuojama dėl to, kiek universitetų turi būti valstybėje, galbūt mūsų šalyje jų yra per daug. Kokie galimi gerieji valstybės politikos šioje srityje pavyzdžiai? Ar viską reikėtų palikti išspręsti rinkai (pranc. laissez faire), ar vis dėlto valstybė turėtų imtis konkrečių veiksmų?
– Šiuo metu apie tai diskutuojama ir Belgijoje. Vienas iš siūlymų – universitetų specializavimas. Dabar Belgijoje yra 5 universitetai, tenkantys dvylikai milijonų žmonių. Visuose juose mokoma teisės, bet ne visuose medicinos, nes tai yra labai brangu. Specializuojant universitetus viskas priklauso nuo disciplinų, visuomenės poreikių, o svarbiausia yra ne universitetų ar programų skaičius, o kokybė. Universitetų kokybės kontrolės vertinimas turėtų būti pagrindinis svertas, kuris nulemtų, kiek universitetų ar programų turėtų likti Lietuvoje ar bet kokioje kitoje šalyje.
Pavyzdžiui, Beniliukso šalių (Belgijos, Olandijos, Liuksemburgo) universitetus reguliuoja viena tarptautinė kokybės kontrolės institucija. Galbūt ir Baltijos šalių universitetus galėtų kontroliuoti vienas organas, suteikiantis objektyvesnę kontrolę, per kurią bendrai turėtų „pereiti“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštosios mokyklos. Susidarius tokiai situacijai, kai tam tikra disciplina kokiame nors universitete netenkina – ją galėtų panaikinti. Atliekant universitetų ar programų vertinimą, svarbiausia būti įvertintiems iš šalies, todėl tarptautinis vertinimas geriausiai atskleidžia opiausias problemas.
Gracienne Lauwers 1991 m. baigusi magistrantūros studijas 7 metus dirbo advokate Rusijoje. Profesorė įgijo daktaro laipsnį 2005 m. Tilburgo universitete (Olandija). Ji taip pat yra vizituojanti dėstytoja Briuselio laisvajame universitete bei Trento universitete.
G. Lauwers taip pat dėsto švietimo teisę, lyginamąją švietimo teisę bei lyginamąją administracinę teisę. Profesorė pasaulyje yra itin gerai žinoma kaip švietimo teisės specialistė. Šioje srityje ji yra parašiusi daug mokslinių straipsnių, knygų skyrių, aktyviai dalyvauja bei organizuoja konferencijas bei dalyvauja įvairiuose moksliniuose projektuose.
Nuo 2002 m. G. Lauwers yra Europos švietimo teisės ir politikos asociacijos vykdomosios tarybos narė. Ši asociacija kiekvienais metais organizuoja konferencijas švietimo teisės ir politikos srityje, kuriose dalyvauja žymiausi švietimo teisės mokslininkai iš viso pasaulio. Profesorės 2013 m. rudenį kartu su VDU Teisės fakultetu organizuota konferencija sulaukė itin didelio švietimo sektoriaus atstovų bei mokslininkų dėmesio.
Nuo 2007 m. profesorė konsultuoja UNESCO Teisės į mokslą padalinio vadovą švietimo teisės klausimais. Ji prisidėjo ruošiant UNESCO darbinį dokumentą dėl konstitucinės teisės į švietimą įgyvendinimo.
