VU mokslininkai – Ugdymo mokslų instituto docentės Irena Stonkuvienė ir Agnė Juškevičienė bei pedagogas, socialinių mokslų daktaras, leidyklos „Šviesa“ ekspertas ir VU dėstytojas Simonas Šabanovas – atliko lyginamąjį tyrimą ir apibrėžė, kaip švietimo kokybę supranta ir vertina skirtingos ugdymo procese dalyvaujančios grupės – tėvai, mokytojai, mokyklų administracijos darbuotojai ir darbdaviai.
Švietimo sistemą vertina silpnai
Dabartinę švietimo sistemą tyrime dalyvavusios visuomenės grupės įvertino kaip silpną, pažymėjo Ugdymo mokslų instituto docentė A.Juškevičienė. Tokios prielaidos kilo mokslininkams atlikus kiekybinį tyrimą.
„Mūsų duomenys buvo vertinami pagal 5 balų Likerto skalę. Didžioji dalis atsakymų, ar mūsų respondentai sutinka su teiginiu, ar nesutinka, vidurkių nesiekė trijų balų. Jei nesiekia trijų balų, tai mes, kaip tyrėjai, teigiame, kad tai yra pakankamai silpnas tam tikrų ar dalies teiginių, kurie liečia švietimo kokybę, įvertinimas“, – apibendrino pašnekovė.
Nacionaliniai ir tarptautiniai mokinių pasiekimų vertinimų tyrimai ir tai, kaip jie suvokiami, „apverčia mūsų švietimo sistemos dėlionę“, akcentavo mokslininkė.
Nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai, jos įsitikinimu, yra esminiai, leidžiantys įvardyti gerąsias patirtis, problemas, iškylančius sunkumus, priartėti ne tik prie regionų, bet ir prie kiekvieno mokytojo bei mokinio.
Tarptautinius tyrimus, kurie dažnai, pasak pašnekovės, sulaukia ažiotažo, turime palikti švietimo būklės stebėsenai.
„Mums visiems reikėtų pamąstyti, ar nėra Lietuvoje atvirkštinio varianto? Kiek dėmesio skiriame nacionaliniams (tyrimams – aut. past.), jų aptarimui, autentiškų situacijų nagrinėjimui ir savivaldybių lygmeniu, ir regioniniu lygmeniu? Kiek mes priimame korekcinių sprendimų, kurie galėtų pakeisti situaciją?
Mums visiems reikėtų pamąstyti, ar nėra Lietuvoje atvirkštinio varianto?
Mano supratimu, mes daugiau esame susitelkę į tarptautinius tyrimus, gerai neišsigryninę, neatliepę nacionalinių“, – pastebėjo ji.
Darbdavių požiūris skiriasi
Docentės teigimu, vienos iš į tyrimą įtrauktų visuomenės grupių – darbdavių – supratimas apie švietimo kokybę išsiskyrė. Kol tėvai ir mokytojai akcentavo socioemocinės vaiko būsenos svarbą, darbdaviai dėmesį kreipė į mokinį ir tai, koks jis bus ateityje.
„Darbdaviai kokybinio tyrimo metu tikrai labai minimaliai kalbėjo apie tai, kas ugdo – mokytoją. (…) Turbūt, darbdaviams nėra labai aktualu, kaip pats procesas vyksta ar kas moko, bet jiems yra svarbu, koks žmogus ateis į darbo rinką, į bendruomenę“, – tyrimo išvadas pristatė A.Juškevičienė.
Darbdaviai, jos įsitikinimu, aiškiai žino, ko jiems reikia, mato tarptautines tendencijas, nacionalines galimybes. Mokytojų ir tėvų požiūris, kitaip nei darbdavių, orientuotas ir į procesą, ir į rezultatą.
„Jie mini ir didaktikos, metodų taikymo svarbą, socioemocinę būseną, paties mokytojo profesinį tobulėjimą. (…) Žinoma, minima ir sėkmė, ir lankstumas, personalizavimas“, – pridėjo mokslininkė.
Didelį atotrūkį tarp skirtingų grupių požiūrio į švietimo kokybę A.Juškevičienė mato kaip problemą, todėl VU mokslininkai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) pasiūlė skatinti bendradarbiavimą tarp tėvų, mokytojų ir būsimų darbdavių.
„Čia yra problema, kad mes, kalbėdami apie darbdavius, bijome ekonominio požiūrio. (...) Jeigu bijosime tokio požiūrio, tai dar ilgai nedirbsime su darbdaviais, bet jeigu mes suvoksime, kad ir darbdaviai gali puoselėti ir pripažinti asmenybę, propaguoti humanistinį požiūrį, tada kitaip mąstysime“, – apibendrino ji.
Tyrimas rodo, kad humanistinis požiūris į švietimą yra vyraujantis, tačiau, kaip pastebėjo mokslininkė, infrastruktūra, finansiniai ištekliai – ekonominiam požiūriui priskiriami aspektai – gali prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo.
„Viena vertus, kai kalbame apie išteklius, infrastruktūrą, kalbame ir apie finansinius resursus. Kita vertus, šie ištekliai turi būti orientuoti į mokinių kūrybiškumą ir bendradarbiavimą. Turime galvoti, kaip visus finansus nukreipsime ta linkme. Tai yra kompleksinis požiūris“, – dėstė A.Juškevičienė.
VBE nėra rodiklis
PISA (tarptautinis penkiolikmečių tyrimas – aut. past.) ar VBE rezultatai tiek tėvams, tiek darbdaviams yra statistika, kuri jiems nieko nereiškia, tyrimo duomenis interpretavo A.Juškevičienė. Šios grupės nemini standartinių vertinimų, todėl, tikėtina, kad jie menkai susiję su mūsų įsivaizduojama švietimo kokybės samprata.
„Tas standartinis vertinimas turėtų atnešti ugdomuosius dalykus – kaip mes galime keisti, padėti. Turbūt niekada nepasieksime tokios humanistinės švietimo kokybės sampratos, jeigu mes vaiko pasiekimus prilyginsime procentams. Juk yra ir žmogiškoji pusė, jo gebėjimai, kurie tikrai nebūna pamatuoti“, – teigė docentė.
O ir darbdaviai, kaip pati sakė, nemano, kad valstybiniai brandos egzaminai parodo, koks žmogus ateis į darbo rinką: „Jie tiesiog žino, kokia turi būti asmenybė ir to nesiejo su atitinkamu įvertinimu“.
Mokinių vertinimo sistema turėtų būti lanksti, svarbu atsižvelgti į vaiko pažangą.
„Visoje toje vertinimo sistemoje mokinys yra lygiavertis savo pažangos vertinimo dalyvis“, – pridėjo ji. Pasak mokslininkės, mokytojas be mokinio jo pažangos vertinti negali.
Vertinimo kultūrą reikia formuoti, o sistemą keisti, pereinant prie lankstesnės, orientuotos į mokinį. Nors apie tai jau kalbama, vertinimo klausimas išlieka problemiškas.
„Tai (pažanga paremta vertinimo sistema – aut. past.) apverčia ir dabartinę mūsų turimą, ir valstybinių egzaminų vertinimo sistemą“, – atkreipė dėmesį A.Juškevičienė.
Mokytojas – turinio kūrėjas
Mokslininkė akcentavo, kad tėvų ir mokytojų nuomonė švietimo kokybės klausimu yra panaši. Taip esą yra dėl to, nes visi jie – „vienoje valtyje“ – jų gyvenimas sukasi aplink vaikus.
Pasak jos, tėvai mokytoją mato kaip svarbų ugdymo proceso dalyvį, todėl reikia daugiau dėmesio skirti mokytojo psichologinei gerovei, teikti profesinę pagalbą.
„Profesiškai tobulėti mokytojas turi atsižvelgdamas į labai greitą dabartinę situaciją. (…) Švietimo sistemos lygmeniu reikia galvoti, kaip ta sistema galėtų ir turėtų būti įgalinta – greita, savalaikė, kryptinga, tikslinga. (…) Mokytojas, pabaigęs studijas, dirba mokyklose, bet jam reikia tolesnės pagalbos“, – pastebėjo tyrėja.
Mokytojas turi būti autentiško ugdymo turinio kūrėjas, išskyrė pašnekovė. Tam reikalingas mokytojo įgalinimas, tam tikrų sąlygų sudarymas, atsižvelgiant ir į skirtingus mokinių poreikius.
Kiek metodų turėtume pakeisti, kad sudarytume sąlygas mokiniams mokytis vieniems iš kitų.
Kalbėdama apie mokinius ir remdamasi tyrimo rezultatais, A.Juškevičienė juos apibrėžė kaip kūrybiškus, besimokančius iš bendraamžių ir tai, kas juos domina.
„Kiek metodų turėtume pakeisti, kad sudarytume sąlygas mokiniams mokytis vieniems iš kitų“, – svarstė mokslininkė ir kėlė klausimą, ar tam sudarytos sąlygos, o vaikai – įgalinti mokyti vienas kitą.
