Mažos klasės – dėl vaikų gerovės
Pradinei sostinės Pavilnių regioniniame parke įsikūrusiai „Lauko mokyklai“, kuriai mažesnės grupės, o esant reikalui ir mišrios, yra vienas iš svarbių ugdymo prioritetų, tokia tvarka nubrauktų dalį autentiškumo. „Ši mokymosi mažose grupėse metodika veikia – remiamės savo kasdiene patirtimi ir moksline literatūra, kurios patvirtina daug mišrių grupių pliusų“, – sako mokyklos vadovas Tautvydas Kazlauskas.
Trečiokus užauginusi, apie bendrąjį ugdymą svajojanti privati mokykla laikosi lauko pedagogikos principų, kurie skatina patirtinį mokymąsi – per žygius, darbą mažose grupėse, skirtingo amžiaus priešmokyklinukų ir pradinukų bendradarbiavimą, atvirumą įvairių gabumų ir poreikių vaikams. Šiuo metu klasėse būna iki 10 vaikų, su jais dirba skirtingi pedagogai, nuolat atvyksta užsieniečių anglakalbių mokytojų, savanorių. Darbas mišriose grupėse leidžia išryškinti gabumus: jeigu sekasi lietuvių kalba, matematika ar esi geras skaitovas, naudinga ir smagu būti sugrupuotam su vyresniu panašių gebėjimų turinčiu mokiniu.
„Švietimo ateitis yra įvairumas. Jei mokykla užtikrina vaiko pasiekimus, individualizuoja jo darbą ir pastiprina gebėjimus grupėje – kodėl to nedaryti?“ – stebisi T.Kazlauskas.
Mokytojas atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai keliama problema – per didelės klasės, kuriose vienas pedagogas dirba su trisdešimčia vaikų. Mažose mokyklose 2-3 ugdytojai rūpinasi perpus mažiau vaikų, tad ryšys su mokiniais ir ugdymo kokybė tik gerėja.
Nevalstybinių mokyklų sektoriuje klasių apjungimas dažnai pasirenkamas dėl kokybiškesnio ugdymo modelio. Jos, pasak „Miško darželio“ ir mokyklos įkūrėjos Dovilės Urbanavičienės, orientuotos į individualius vaiko poreikius, ir dažnai tampa išeitimi tėvams, kurių vaikams reikia daugiau asmeninio dėmesio, rūpestingesnės socialinės ir emocinės aplinkos. „Manau, į bendrą klasių nejungimo politiką neturėtų būti įtraukiamos mažos privačios mokyklos, nes čia klasių jungimas yra ne minusas, o privalumas: pavyzdžiui, mes galėtume klasių nejungti, bet darome tai dėl ugdymo kokybės, kad vaikai mokytųsi vieni iš kitų, gerintų tarpasmeninio bendravimo, socialines kompetencijas. Valstybiniame sektoriuje tai gali būti švietimo kokybės pagerinimas, o privačiame – pabloginimas“, – sako D.Urbanavičienė
Jungtinėje pirmokų ir antrokų „Miško mokyklos“ klasėje įprastai mokosi apie 14 vaikų. Su vaikais dirba keli pedagogai ir asistentai, pamokų vesti ateina skirtingų sričių profesionalai: muzikė, dailininkė, botanikas. Mažas privačias mokyklas, pasak jos įkūrėjos, galima suskaičiuoti ant pirštų, prireikus lengva kas porą metų atlikti kokybės patikrinimą – būtų aiškiau, kodėl pasirenkama jungti klases ir kokie rezultatai.
Švietimo ekspertė: atimti iš tėvų ugdymo pasirinkimą būtų žingsnis atgal
Sprendimu atsisakyti jungtinių klasių, neskirti joms mokinio krepšelio, abejoja ir tėvai, kurie pasirinko mažas mokyklas, ir švietimo ekspertai. Nacionalinio švietimo NVO tinklo direktorė Judita Akromienė įsitikinusi, kad mokymosi mišriose klasėse kokybė priklauso nuo pasirinktos ugdymo filosofijos ir didaktinės prieigos. Visoms mokykloms negalima taikyti unifikuoto sprendimo. „Mišrios grupės gali būti kuriamos, jeigu šia ugdymo paradigma vadovaujasi mokykla, pavyzdžiui, patirtiniu mokymusi jaunesnėse ir galbūt vyresnėse klasėse. Alternatyvių, mažų mokyklų pasiekimai dažnai yra daug geresni nei valstybei ar savivaldybėms pavaldžių mokyklų“, – pastebi J.Akromienė.
Bandydama spręsti mokyklų, kurioms trūksta mokinių ar ugdymo kokybės, problemas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, pasak švietimo organizacijų tinklo atstovės, neapmąstė, kaip šie sprendimai paveiks savitą ugdymo modelį taikančias mokyklas. Daugelis jų dirba su įvairių poreikių turinčiais vaikais, todėl akcentuoja ir mokinių pažangą, ir gerą emocinę aplinką: „Yra vaikų, kuriems didelės mokyklos tiesiog netinka. Kalbant apie galimybes vaikams ne tik mokytis, bet ir gyventi visavertį gyvenimą, mažos mokyklos sukuria tokią aplinką, kurioje kiekvienas vaikas yra lygiavertis mokyklos gyvenimo dalyvis ir bendrakūrėjas. Atimti iš tėvų galimybę pasirinkti tokį ugdymą savo vaikams – didelis žingsnis atgal“.
Nevalstybinių mokyklų nėra daug, ir sąlygos, kuriomis jos veikia, sudėtingesnės nei valstybinių: skiriamas tik ugdymo krepšelis, o ūkio lėšomis, patalpų nuoma ir kitomis reikmėmis jos turi rūpintis pačios.
„Manome, kad visos mokyklos yra sudėtinė vienos švietimo sistemos dalis, vaikai neturėtų būti skirstomi į „savus“ ir „svetimus“, visiems turi būti užtikrinama teisė į kokybišką ugdymą. Nevyriausybinių švietimo įstaigų integravimas į bendrą sistemą sudarytų galimybę pasiūlyti didesniam skaičiui tėvų ugdymą, pritaikytą skirtingiems vaikų poreikiams. Nevyriausybinės ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklos – tai gerieji įskiepiai švietimo sistemoje, kurie skatina pažangą ir kitose ugdymo įstaigose“, – aiškina Švietimo NVO tinklo vadovė.
Ugdymo modelių įvairovė leidžia iš švietimo sistemos neiškristi vaikams, kuriems valstybiniai darželiai ir mokyklos negali skirti pakankamai individualaus dėmesio.
Mažos lauko mokyklos – ateities vaikams
Vyriausybės programoje ir Europos Komisijos reikalavimuose pabrėžiama, kad siekiant mažinti poveikį klimatui, itin aktualios Žaliojo kurso nuostatos, kurias turime taikyti ir švietime. Mažos privačios mokyklos dažnai tampa glaudesnio vaikų ryšio su gamta, išmanesnio ir sveikesnio mokymosi lauko erdvėse vedlėmis.
„Kuo mažesnis organizmas, tuo geriau prisitaiko prie bendruomenės poreikių. Kaip galima 500 ir daugiau vaikų mokyklą priartinti prie vienos šeimos lūkesčių?“ – retoriškai klausia „Lauko darželio“ ir „Lauko mokyklos“ įkūrėjas, asociacijos „Ugdymas lauke“ narys Žilvinas Karpis.
Kaip galima 500 ir daugiau vaikų mokyklą priartinti prie vienos šeimos lūkesčių?
Maža mokykla, prasidėjusi nuo penkių vaikų, įsikūrusi apleistame miesto parko lopinėlyje ir sutvarkiusi erdves, subūrusi jas puoselėjančias šeimas, yra viena iš ugdymo ateities krypčių. Pasaulyje, kuriame patirti empatiją, vadovautis holistiniu požiūriu ir suprasti gamtą darosi taip pat svarbu kaip pažinti mokslą, mažos mokyklos žaliose miesto erdvėse gali būti išeitis.
Vis daugiau šalių pripažįsta ir dokumentais įtvirtina kiekvieno vaiko teisę net didmiesčiuose turėti arti savo gyvenamos vietos žalių gamtos salelių – pažinimui, mokymuisi, geresnei fizinei ir emocinei sveikatai. Ž.Karpis sako, kad į vaiko ir gamtos santykį daug dėmesio kreipia ir mažos privačios mokyklos užsienio šalyse, jos yra vieningos švietimo sistemos dalis. Prieš keletą metų aplankęs vieną tokių mokyklų Stokholme, Švedijoje, jis pamatė, kad ši labai panaši į „Lauko mokyklą“. Mažos vaikų klasės mokosi atskiruose šešiakampiuose mediniuose nameliuose, kurie viduje moderniai įrengti, o kieme dar turi lauko klasių erdves. Panašiais principais dirba ir jo lankytos ugdymą lauke taikančios mokyklos Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Graikijoje, Slovakijoje.
