J.Aaviksoo kalbėjo tarsi apie visuotinai suprantamus dalykus. Pavyzdžiui, kad XXI amžius smarkiai skiriasi nuo XX ar juo labiau nuo XIX amžiaus.
„Tačiau daugelyje mūsų šalių švietimo sistemos koncepcija vis dar plėtojama pagal principus, kurie buvo aktualūs XIX amžiuje. Ir tai yra problema – didesnė nei manome“, – konstatavo profesorius.
Eksperimentas Etiopijoje
Kalbėdamas apie šiandienės švietimo sistemos grimasas J.Aaviksoo pateikė labai įtaigų ir iliustratyvų pavyzdį.
Pranešėjas pasiūlė prisiminti eksperimentą „Planšetinis kompiuteris vaikui“, kai aplink Etiopijos sostinę Adis Abebą plytinčių mažų kalnų miestelių vaikams buvo išdalyta 40 planšetinių kompiuterių. Juose buvo įdiegta atliekamų veiksmų registravimo sistema. Tikslas – stebėti, kas iš to išeis.
Daugelyje mūsų šalių švietimo sistemos koncepcija vis dar plėtojama pagal principus, kurie buvo aktualūs XIX amžiuje. Ir tai yra problema – didesnė nei manome.
„Jokių mokytojų, jokių vadovėlių, jokių instrukcijų – viskas palikta savieigai“, – pabrėžė J.Aaviksoo.
Mūsų kartai žada proveržį
Eksperimento rezultatai pranoko lūkesčius. Vaikai, gavę galimybę naudotis kompiuteriais, nors niekada nebuvo susidūrę su rašytiniu tekstu, tarkime, gatvių pavadinimais, vardais, nekalbant apie knygų skaitymą ar rašymą, labai greitai perprato informacinių technologijų produktą.
„Išdalijus kompiuterius buvo pastebėta, kad jie buvo įjungti ir po penkių minučių išjungti. Tačiau po savaitės vaikai jau gebėjo dirbti su 20 įvairių kompiuteriuose instaliuotų programų, o po kelių mėnesių mokėjo parašyti keletą angliškų žodžių ir padainuoti angliškų dainų. Keli vaikai netgi sugebėjo įsilaužti į operacinę šių kompiuterių sistemą“, – pasakojo svečias iš Estijos.
Raktu į kompiuterinį pasaulį beraščiams Etiopijos vaikams tapo elementarus smalsumas.
„Tai yra ženklas, kad kalbėdami apie mokyklą ir mokytojo paslaugas susiduriame su didžiuliu iššūkiu. Esu tikras, kad mūsų karta pamatys proveržį švietimo sistemoje“, – neabejojo J.Aaviksoo.
Smalsumą tiesiog nužudo
Skirtingose valstybėse žmogus formalioje švietimo sistemoje praleidžia nuo 15 iki 19 metų.
Dažniausiai galvojama, kad švietimo sistemos problemos glūdi aukštosiose mokyklose ir universitetuose, pradinės, pagrindinės ar vidurinės mokyklos pakopą tarsi praleidžiant.
Kas iš to, jei likusią savaitės dalį mokome juos nedaryti klaidų, vengti neteisingų sprendimų, neprisiimti atsakomybės ir rizikos?
Tačiau J.Aaviksoo įsitikinęs, kad švietimo sistema meškos paslaugą padaro vaikams nuo 10 iki 13 metų. Būtent šiais mokymosi metais nužudomas jų smalsumas ir žingeidumas.
Blogai ir tai, kad ieškant šios problemos sprendimo būdų viena kalbama, o kita daroma. Tarkime, pastaraisiais metais daug ir garsiai kalbama apie vaikų kūrybiškumo puoselėjimą ir verslumo ugdymą.
„Pavyzdžiui, susitariama, kad kartą per savaitę mokysime vaikus verslumo. Bet kas iš to, jei likusią savaitės dalį mokome juos nedaryti klaidų, vengti neteisingų sprendimų, neprisiimti atsakomybės ir rizikos? Eidami šiuo keliu nieko nelaimėsime ir verslumo tikrai neišugdysime“, – konstatavo Estijos profesorius.
Reikia ne žinių, o bendrųjų gebėjimų
J.Aaviksoo priminė: kasmet aukštųjų mokyklų diplomų vertė menksta, o asmeninė patirtis įgauna vis didesnę reikšmę – konkretūs įgūdžiai, disciplina, žinios, kompetencijos.
Gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti darbo rinkoje tampa pranašumu. Tačiau šių savybių mokykla neugdo.
„Vis dar koncentruojame dėmesį į atskirus mokinius, neklausdami, o ką jie galėtų nuveikti kartu. Tai kaip jie gali išsiugdyti bendradarbiavmo ir bendravimo įgūdžius? O šios kompetencijos kasdieniniame gyvenime yra nepaprastai svarbios. Todėl Estijoje justi auganti įtampa tarp formalaus ugdymo, žinių ir realaus gyvenimo poreikių“, – neslėpė J.Aaviksoo.
Turime neapkrauti mokyklų naujomis programomis, nes jausdamos spaudimą jos negalės ugdyti vaikų bendrųjų gebėjimų.
Kartą jis mokytojų ir kolegų paprašė atsakyti į klausimą, kiek žinių jie prisimena iš matematikos pamokų po 20 metų. Paaiškėjo, kad maždaug apie 10 proc.
„Vadinasi, turime neapkrauti mokyklų naujomis programomis, nes jausdamos spaudimą jos negalės ugdyti vaikų bendrųjų gebėjimų“, – svarstė profesorius.
Mažiau reiškia daugiau
Estijos visuomenė susiduria su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir Lietuva: mažėjantis gyventojų skaičius, urbanizacija, mokyklų tinklai, mokyklų nebaigiantys moksleiviai, žmonės, neturintys profesinių kvalifikacijų, senstantys mokytojai, ilgos ugdymo programos ir pamokos, prastėjantys mokinių pasiekimai.
Vyrauja nuostata, kad valstybės finansavimas švietimui yra nepakankamas, o pedagogų atlyginimai – per maži.
Tačiau J.Aaviksoo atkerta: pinigai – dar ne viskas. „Būtina suprasti, kad švietimas negali tikėtis ypatingo finansavimo. Demografinių pokyčių kontekste gali būti, kad jam bus skiriama ir dar mažiau lėšų. Vadinasi, turime dirbti efektyviau ir už mažiau sukurti didesnę naudą. Tik tada būsime kūrybiški ir pasieksime reikšmingų pokyčių“, – aiškino J.Aaviksoo.
Todėl mokyklų direktoriai, užuot skundęsi dėl nepakankamo finansavimo, turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už tai, kas vyksta konkrečioje mokykloje, ar buvo pasiektas tam tikras lygis, rezultatai.
Jei direktorius kaip argumentą kelia pinigus, vadinasi, mokyklai reikia kito vadovo.
„Jei direktorius kaip argumentą kelia pinigus, vadinasi, mokyklai reikia kito vadovo“, – negailestingai rėžė pranešėjas.
Akmenys į universitetų daržą
Efektyvesnis turėtų būti ir profesinio bei aukštojo mokslo darbas. Estijos profesinėje mokykloje prekybos centrų kasininkai rengiami nuo 1,5 iki 3 metų. Tuo metu tas pačias žinias prekybos centras, priėmęs „žalią“ darbuotoją, perteikia per dvi savaites.
„Būtinas radikalus požiūris. Per limituotą laiką turime perduoti kompetencijas, reikalingas darbo rinkai. Žmogus turi mokytis, eiti padirbėti, vėl grįžti į švietimo sistemą.
Negalima žmonių universitete laikyti iki 30 metų, prifarširuojant akademinėmis žiniomis, o į darbo rinką paleisti be jokios praktinės patirties. Turime didinti našumą: metai mokykloje – metai praktinės veiklos. Visuose mokymo lygmenyse, taip pat ir pagrindinėje mokykloje. Remdamiesi suomių pavyzdžiu norime įvesti sistemą, kad vidurinėje mokykloje mokiniai įgytų bent vieną praktinį įgūdį, tarkime, vairuoti sunkvežimį“, – pasakojo J.Aaviksoo.
Ketverių metų bakalauro studijų programą jis vadina per didele prabanga. „Nebegalime sau to leisti. Turime elgtis agresyviau ir priversti universitetus trumpinti programas, kad jaunas žmogus kvalifikaciją įgytų per trejus metus“, – kalbėjo profesorius.
Be to, pažymėjo jis, universiteto diplomas negarantuoja jokios šviesios ateities.
„60–70 proc. jaunuolių tiki, kad jų laimė priklauso nuo universiteto diplomų. Pažiūrėkime į darbo rinką: mes neturime tiek kvalifikuotų darbų. Ir jų neatsiras per 20 metų“, – kalbėjo J.Aaviksoo.
Jis įsitikinęs, kad pats metas aukštąsias mokyklas vertinti ne pagal išdalytų diplomų, o pagal iškart po studijų pagal specialybę įsidarbinusių absolventų skaičių. Tai – vienintelis efektyvumo matas.
