Išmokti naudotis naujomis mokymo priemonėmis reikia noro ir laisvo pusvalandžio
„Metų mokytojos“ apdovanojimą pelniusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos matematikos mokytoja Anna Mažuolienė paklausta, koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas teigia, jog šis klausimas pastaruoju metu ir žiniasklaidoje, ir įvairiuose tobulinimosi seminaruose skamba dažnai.
„Pagrindinės savybės, kurias turėtų turėti mokytojas, nelabai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį. Svarbus dalykinis išprusimas, rimtas požiūris į savo darbą, tačiau – ir sveikas humoro jausmas. Žinoma, mokytojas turi žengti koja kojon su naujomis tendencijomis. Manau, jog šiandien jau nebegali atėjęs į pamoką paduoti tik vadovėlį ar popierinį užduočių lapą“, – svarstė A.Mažuolienė.
Šiandieninis mokytojas, pasak pašnekovės, turėtų suprasti, jog vaikai kitaip priima informaciją – naujajai kartai reikia nedidelėmis „porcijomis“ išdalintos informacijos su vaizdais, nuotraukomis, grafikais, galbūt netgi animacija. Jei informacija pateikta tik ilgo teksto „paklode“, ji nėra vizualiai patraukli ir mokiniai tokio teksto nenori skaityti.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja nesutinka, jog vyresni jos kolegos yra mažiau imlūs naujovėms.
„Tai – mitas, – sako A. Mažuolienė. – Naujosios mokymo priemonės: ar elektroninės pratybos, ar elektroninės lentos, vaizdo pamokos yra taip sukurtos, jog vartotojui būtų kuo lengviau jomis naudotis. Manau, kad šiuolaikiniai mokytojai tai išmokti gali per pusvalandį. Klausimas tik, kiek pati mokykla yra pasiruošusi šių priemonių įsigyti“.
Šiuolaikinis iššūkis: išprovokuoti mokytis
„Metų mokytojos“ apdovanojimą pelniusi A. Mažuolienė teigė negalinti įvardyti, už ką sulaukė tokio įvertinimo – tiesiog dirbo kaip gali geriausiai. Ką „metų mokytoja“ patartų kolegoms artėjant naujiems mokslo metams?
„Sekite naujoves, nuolat bendraukite su kolegomis – ne tik iš savo mokyklos. Šiuo metu siūloma tikrai daug įvairų priemonių, vyksta įvairūs projektai. Domėkitės – juk naujas sukurtas produktas niekuomet nelaikomas paslaptyje! Jei nežinote, ar tokia mokymo priemonė duos naudos, dažniausiai iš pradžių siūlomos demo versijos pabandymui“, – sakė A.Mažuolienė.
Gamtos mokslų daktarė, buvusi Ugdymo plėtotės centro darbuotoja, o šiuo metu – elektroninių EMA pratybų recenzentė Elena Motiejūnienė per savo darbo praktiką yra dirbusi su daugybe mokytojų ir edukologijos studentų. Ji teigia, jog daugumai mokytojų trūksta atvirumo naujovėms ir pripažinimo, jog keičiasi ir laikai, ir vaikai.
„Negali galvoti: „ai, kaip nors praeis, o aš dirbsiu po senovei“, – juokiasi E.Motiejūnienė. – Labai svarbu išmanyti dalyk
o turinį, suvokti, kaip tavo mokomas daykas siejasi su visu tuo, ko vaikas turi mokytis. Ypač svarbi metodika – mokytojas jau nebe atsistojęs išdėsto medžiagą, o turi mokytis ir atrasti kartu su savo mokiniais. Kai kuriems, manau, profesiškai labai sunku peržengti šį „slenkstį.“
Iš tiesų jie labai išsilavinę, tik domisi kitais dalykais, nei jų mokytojas. O vyresniesiems įprasta burbėti dėl jaunimo. Užuot bambėjus reikia gilintis ir atpažinti jų poreikius, atrasti gabumus
E.Motiejūnienė purto galvą išgirdusi skundus, jog šiuolaikiniai mokiniai – tikras siaubas, nesimoko ir nesugeba sutelkti dėmesio. „Iš tiesų jie labai išsilavinę, tik domisi kitais dalykais, nei jų mokytojas. O vyresniesiems įprasta burbėti dėl jaunimo. Užuot bambėjus reikia gilintis ir atpažinti jų poreikius, atrasti gabumus. Technologijos? Turbūt mūsų kartai jau neįmanoma šių technologijų priimti taip natūraliai, kaip jas priima mokiniai. Tačiau mokytojui reikia susidoroti su šiuo skirtumu“, – mokytojams kylančius iššūkius apibūdino pašnekovė.
Turbūt vienas sudėtingiausių uždavinių šiuolaikiniam mokytojui – įtraukti, sudominti mokinį, E.Motiejūnienės žodžiais, tiesiog išprovokuoti mokymąsi.
Pusiausvyra tarp technologijų ir žmogiškųjų santykių
Pašnekovė, beje, yra pastebėjusi netikėtą paradoksą: jauni, ką tik edukologijos bakalauro laipsnį gavę mokytojai įžengę į klasę nė nepasidomėję griebiasi senosios metodikos.
„Žinoma, ta tradicija labai gili: „aš išdėstysiu, o jie išmoks“. Ne. Vyresni mokytojai, kurie yra labai empatiški ir geriau jaučia savo mokinius, lengviau susitvarko su naujomis technologijomis“, – šypsosi pašnekovė.
Pati E.Motiejūnienė teigė mėgstanti technologijas ir nuolat domisi švietimo naujovėmis, todėl šiuo metu yra įsitraukusi į elektroninių pratybų kūrimą.
„Mes įvaldome technologijas, kurios yra priimtinos vaikams. Tačiau pabrėžiu, jog šalia technologijų visuomet turi būti žmogiški mokinio ir mokytojo santykiai. Turi vyrauti pusiausvyra, kaip ir mokantis teorijos bei praktikos“, – kalbėjo E.Motiejūnienė pabrėžusi, jog technologijos yra didžiulė pagalba mokytojams.
Jaunas šv. Kristoforo gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas ir Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Mindaugas Nefas, sako, jog turbūt dvi svarbiausios mokytojo savybės: puikiai išmanyti savo dalyką ir sugebėti jį perteikti mokiniams.
Stebėdamas savo kolegas kartais suprantu, jog jie sustojo kažkuriame savo karjeros taške.
„Dar viena būtina savybė: sugebėti nuolat mokytis ir atsinaujinti. Stebėdamas savo kolegas kartais suprantu, jog jie sustojo kažkuriame savo karjeros taške. Juk šiandien mokytojo karjera trunka apie 40 metų. Kas bus, jei viskas eis į priekį, o mokytojas sustos ir nieko naujo nesimokys?“ – sakė M.Nefas.
Jis taip pat pridūrė, jog negalime mokytojo vertinti vien tik pagal tai, kiek gerai jis išmano naujausias technologijas: jei jis vis tiek nemoka perteikti turinio savo mokiniams, ko tuomet vertos šios žinios?
„Vaikų žaidimai“, reikalaujantys beribio kūrybiškumo
Pašnekovas taip pat pabrėžė, jog šiuolaikinėse pamokose mokytojui labai svarbu rasti būdą pagrįsti, kodėl reikia to mokytis.
„Nebeužtenka pasakyti: „Tu turi tai išmokti. Vėliau laikysi egzaminą“. Mokinys nori žinoti, kodėl jam dabar reikia mokytis apie kažkokius Napoleono mūšius, kurie buvo prieš daugybę metų. Neuženka pasakyti, kad „tau šito reikės gyvenime“. Kodėl turiu mokytis apie partizaninį karą? Turi atsakyti labai konkrečiai: „Kad suprastum, kodėl karo akademija pavadinta generolo Jono Žemaičio vardu. Kodėl gatvės pavadintos viena ar kita pavarde“. “, – teigė M.Nefas.
Jis pabrėžė, jog nesudominus jauno mokinio vyresnėse klasėse „traukinys jau bus nuvažiavęs“. Kalbant apie naujųjų technologijų panaudojimą, net ir jas naudojantieji dar neretai daro klaidų.
„Jei klasėje įjungtas projektorius ir per jį demonstruojamos skaidrės, jau galima sakyti, kad esu naujoviškas mokytojas, – juokiasi M. Nefas. – Jei mokytojas kaskart bando panaudoti technologijas kryptingai ugdymo procese – galiausiai tai pradeda veikti. Mokytojai skundžiasi: „Vieną kartą leidau naudoti išmaniuosius telefonus, visi „sulindo“ į „Facebook“. Reikia bandyti ne vieną kartą ir nubrėžti aiškias ribas, kam tas telefonas naudojamas“.
M.Nefui patinka filosofo Liutauro Degėsio citata: „Vaiką mėginame apgauti, kad jis mokytųsi“. Jaunas istorijos mokytojas taip pat kartais „apgaudinėja“ savo mokinius: kadangi jiems patinka naudotis planšetėmis ar išmaniaisiais telefonais, jie gauna užduotį sukurti „Facebook“ tinkle kokio nors istorinio įvykio puslapį ir imituoti dialogą, ką užpuldama Lenkiją jai pasakytų Vokietija.
„Tokia žaidimo forma mėginu juos šiek tiek apgauti, kad tas ugdomasis tikslas būtų pasiektas. Kiti mokytojai kartais sako: „et, čia vaikų žaidimai“. Nepritariu tam“, – sako M.Nefas.