Trūksta realios situacijos įvardinimo
Pažeidžiamų moterų grupių situacija Lietuvoje nėra pakankamai analizuojama. Moterys yra viena jautriausių visuomenės grupių, kadangi patiria daugialypę diskriminaciją (ir dėl lyties, ir dėl neįgalumo, etniškumo, brandesnio amžiaus ir t.t.). Jos taip pat atsiduria nepalankesnėje situacijoje lyginant su vyrais darbo rinkoje, švietimo sistemoje ir kultūriniame gyvenime, todėl joms dažniau gresia skurdas ir socialinė atskirtis.
Lietuvai ratifikavus 1979 m. Jungtinių Tautų (JT) Konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo, nuo 2000 metų JT moterų diskriminacijos panaikinimo Komitetui periodiškai yra teikiamos ataskaitos apie pažeidžiamų moterų grupių situaciją. Pateiktų ataskaitų pagrindu Komitetas išsako pastabas bei teikia rekomendacijas pažeidžiamos moterų grupės atžvilgiu.
Tyrimas parodė, kad visuose darbinės veiklos etapuose visų tikslinių grupių moterys patiria daugialypę diskriminaciją: ir pagal lytį, ir pagal amžių, tautybę, negalę, statusą ir t.t.
Mūsų šalyje pasigendama pažeidžiamos grupės moterų, patiriančių daugialypę diskriminaciją dėl lyčių nelygybės, neįgalumo, etniškumo, brandesnio amžiaus, padėties, užimtumo srityje, kompleksinių tyrimų. Taip pat Lietuvos pateiktose ataskaitose informacija apie pažeidžiamų grupių moterų – kaimo moterų, turinčių negalę, priklausančių tautinėms mažumoms, įskaitant romų tautybės, migrančių ir vyresnio amžiaus moterų – padėtį bendruomenėse ir Lietuvos visuomenėje buvo pateikta nepakankamai išsami ir išnagrinėta. Todėl Komitetas paprašė didinti pastangas, siekiant panaikinti minėtų moterų grupių diskriminaciją ir imtis veiksmingų priemonių, siekiant įtraukti šias moteris į Lietuvos darbo rinką. Taip pat buvo rekomenduota vykdyti reguliarius ir išsamius pažeidžiamų moterų grupių tarpsektorinius diskriminacijos tyrimus, kaupti statistinius duomenis apie tokių moterų švietimo, užimtumo ir sveikatos apsaugos padėtį ir galimybes joms dalyvauti priimant sprendimus politiniame gyvenime.
Tyrimo lauke – keturios tikslinės grupės
2013–2014 metais atliktas tyrimas rėmėsi Komiteto rekomendacijų Lietuvai 84 punktu ir apėmė keletą tikslinių moterų grupių – neįgalių moterų, etninėms mažumoms priklausančių moterų (įskaitant romes), vyresnių moterų (55-60 metų grupės – priešpensijinio amžiaus ir 60+ metų) ir migrančių. Buvo tiriama jų padėtis užimtumo, švietimo (įskaitant mokymąsi visą gyvenimą), kultūros srityse bei minėtų tikslinių grupių moterų galimybės apsirūpinti būstu, gauti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, teisinę pagalbą, paskolą verslui pradėti, dalyvauti priimant ekonominius, politinius ir kitus sprendimus. Tyrimu buvo siekiama pateikti šios situacijos analizę, nustatyti esamas problemas, įvertinti vykdomų priemonių poveikį ir pasiūlyti konkrečias priemones problemoms spręsti.
Tyrimas buvo atliekamas 2013-2014 metais. Jo eigoje buvo taikomi kiekybiniai (oficialios statistikos, 2011 m. gyventojų surašymo duomenys, antrinių šaltinių analizės (iš viso išanalizuota 253 šaltiniai), reprezentatyvi struktūrizuota telefoninė apklausa (1 098 respondentės)) ir kokybiniai (pažeidžiamos grupės moterų tiesioginė apklausa (406 respondentės iš 5 tikslinių grupių)) tyrimo metodai.
Tyrimas buvo viena iš projekto „Lyčių lygybė – pelninga investicija“ (Nr. VP1-1.3-SADM-01-K-02-008) veiklų.
Romų diskriminacija didžiausia
Tyrimas parodė, kad visuose darbinės veiklos etapuose visų tikslinių grupių moterys patiria daugialypę diskriminaciją: ir pagal lytį, ir pagal amžių, tautybę, negalę, statusą ir t.t. Maža to, kai kurios tikslinės grupės patiria didesnę diskriminaciją nei kitos (pvz. Lietuvoje romų diskriminacija darbo rinkoje yra didesnė nei kitų etninių mažumų atstovų). Nors atskirų tikslinių grupių moterų užimtumas yra skirtingas, vis tik galima teigti, kad visų tikslinių grupių moterų nedarbo lygis išlieka nepriimtinas. Tuo labiau, kad darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir socialinės įtraukties priemonė, padedanti užmegzti ryšius su platesne visuomene ir kurti tarpasmeninių santykių tinklą. Todėl esama situacija ne tik didina grupių pažeidžiamumą skurdo atžvilgiu, bet suponuoja ir didesnę socialinės atskirties riziką.
Neįgaliųjų įsidarbinamumo tendencija yra didėjanti, tačiau vis tik ir ji nėra pakankama. Ypač aukštas yra neįgaliųjų su lengvesne ir sunkesne negale neaktyvumo lygis. Vykdomi projektai dažnai apima tik tam tikras neįgaliųjų grupes – taip sukuriamos skirtingos startinės galimybės dalyvauti darbo rinkoje pačios neįgaliųjų grupės viduje. Nors judumo, darbo vietos pasiekiamumo ir jos pritaikymo neįgaliųjų poreikiams problemos yra aktualios šios grupės moterims, vis tik didžiausia neįgaliųjų nedarbo priežastis yra išsilavinimo, ypač aukštesniojo ir aukštojo, trūkumas. Jį įgyti daug sunkiau įgimtą negalę turintiems asmenims. Profesinės reabilitacijos centrų organizuojamos programos neįgaliesiems, jų pačių teigimu, siūlo nepaklausias, neatitinkančias darbo rinkos poreikių, specialybes, o patys mokymai būna per trumpi, daugiau orientuoti į žinias, o ne į praktinių gebėjimų ugdymą.
Neįsidarbina, nes nemoka kalbos
Nors vyresnio amžiaus asmenų (55–64 m.) užimtumo lygis yra aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, su amžiumi užimtumo darbo rinkoje tendencijos mažėja 2–3 kartus.
Pagrindinės etninių mažumų įsidarbinamumą ribojančios priežastys yra nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas, bendrųjų gebėjimų ir socialinių įgūdžių stoka, neigiamas darbdavių požiūris į etninių mažumų atstovus, kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų nepripažinimas Lietuvoje. Paprastai tokiems žmonėms siūlomas nekvalifikuotas ar mažai kvalifikuotas darbas, netinkamos darbo sąlygos, yra didžiuliai darbo užmokesčio skirtumai. Nežiūrint į tai, kad visuomenės senėjimo prognozės labai ryškios ir vyresnio amžiaus asmenų populiacija vis didėja, diskriminacija dėl moterų amžiaus yra ne tik labai paplitusi, bet ir anksti prasidedanti. Nors vyresnio amžiaus asmenų (55–64 m.) užimtumo lygis yra aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, su amžiumi užimtumo darbo rinkoje tendencijos mažėja 2–3 kartus. Be to, vyresnio amžiaus asmenų padėtis darbo rinkoje nėra stabili. 65 m. asmenys ir vyresni patenka į didžiausios skurdo ribos grupę, kas ketvirtas asmuo gyvena žemiau šios ribos.
Vyresnio amžiaus asmenų išsilavinimas ir bendrieji gebėjimai dažnai nepakankamai atitinka šiandieninės darbo rinkos poreikius, jiems trūksta pasitikėjimo ir motyvacijos tobulinti savo žinias ir įgūdžius, siekiant kuo ilgiau išlaikyti profesinę kvalifikaciją. Taikomos priemonės vyresnio amžiaus gyventojų aktyvumui didinti yra neefektyvios. Norinčiųjų dirbti ir realiai dirbančiųjų santykis yra šešis kartus mažesnis pastarųjų nenaudai.
Meilės imigrantėms sunkiausi pirmieji metai
Moterų imigrančių užimtumo lygis Lietuvoje vis dar yra žemas, ypač pirmus trejus gyvenimo metus. Moterų migrančių atvykimo į Lietuvą priežastis dažniausiai yra šeimos susijungimas, ir tai tik dar labiau padidina šios grupės moterų pažeidžiamumą, nes toks pagrindas neužtikrina imigrantei nei nuolatinio pragyvenimo šaltinio, nei darbo, nei socialinio draudimo. Kitaip tariant, ji lieka beveik visiškai priklausoma nuo savo naujos šeimos. Maža to, migracijos procesuose tik patvirtinami tradiciniai moterų ir vyrų vaidmenys.
Diskriminacinės Lietuvos gyventojų nuostatos imigrantų atžvilgiu pasireiškia įvairiuose darbinės veiklos etapuose, be to, moterų padėtis dažnai yra sudėtingesnė nei vyrų. Dirbančios moterys atsiduria mažiausiai matomose ir ekonomiškai labiausiai nuvertinamose pozicijose. Veiksnių, ribojančių ne ES piliečių įsidarbinimo galimybes Lietuvos darbo rinkoje, yra daug: sudėtingos procedūros gaunant darbo vizą, darbo vietų stoka, nepakankama profesinė kvalifikacija, neigiamas darbdavių požiūris, diskriminacija dėl šalies ar tautybės, lietuvių užsienio kalbų nemokėjimas, sunkumai gauti informaciją, nepakankamas supratimas ar noras sužinoti daugiau apie juos, ribotos galimybės mokytis. ir pan.
Reikia kompiuterinio raštingumo, lietuvių ir užsienio kalbos
Nors yra rengiamos ir vykdomos įvairios švietimo programos, o dauguma tikslinių grupių atstovų teigia norintys mokytis ar net yra aktyvūs įvairių mokymų (formalių ir neformalių) dalyviai, dar trūksta kompleksinės suaugusiųjų švietimo programų pasiūlos, kur būtų ugdomos ne tik profesinės, bet ir bendrakultūrinės jų kompetencijos.
Beveik visoms tikslinėms grupėms, o ypač vyresnio amžiaus moterims, neįgaliosioms, migrantėms ir kt., reikalingi kompiuterinio raštingumo, lietuvių ir užsienio kalbos mokėjimo įgūdžiai. Beveik visų tikslinių grupių dalyvavimas švietimo programose yra ribojamas tam tikrų veiksnių (pvz. susisiekimo (neįgalios, vyresnio amžiaus moterys), kalbos nemokėjimo (tautinės mažumos, migrantės), kultūrinių ypatumų ir pan.). Visos tikslinės grupės moterų atžvilgiu mokymosi visą gyvenimą idėja įgyvendinama nepakankamai. Nepakankamas dėmesys kreipiamas jų švietimui, informavimui ir konsultavimui. Ženklūs skirtumai tarp atskirų tikslinių grupių išlieka įgyjant vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą. Pvz. Lietuvoje dar nėra nei vienos aukštosios mokyklos, kuri būtų visiškai pritaikyta bei turėtų kokybišką ir visa apimančią švietimo paslaugų neįgaliesiems sistemą.
Romų išsilavinimas žemesnis nei kitų tautybių, o romių moterų žemesnis negu vyrų, nors vyresnio amžiaus romių išsilavinimas yra aukštesnis nei jaunesniosios kartos.
Skirtingas negalias turintiems žmonėms sudaromos nevienodos sąlygos įgyti išsilavinimą. Nėra teikiamos papildomos specialios paslaugos, pvz. galimybė pasisamdyti pagalbininką, skaitovą ar palydovą. Pagrindiniai mokymąsi ribojantys veiksniai yra: pats negalios pobūdis ir sunkumo lygis, pajamų stygius, nepritaikyta transporto infrastruktūra privažiavimui prie mokymosi įstaigų, tinkamų mokymosi aplinkų, metodinių priemonių, atitinkamo andragogų pasirengimo stoka. Taip pat trūksta kompleksinių suaugusiųjų švietimo programų, orientuotų ne tik į profesinės kvalifikacijos tobulinimą bei perkvalifikavimą, bet ir į bendrakultūrinių asmens kompetencijų ugdymą(si) ir tobulinimą. Nėra oficialios neformaliojo mokymosi pripažinimo sistemos, informacinė aplinka nepritaikyta tam tikroms negalės rūšims ir pan. Vidiniai mokymąsi stabdantys veiksniai yra vidinės motyvacijos stoka; baimė, nepasitikėjimas ir pan. Formalių kliūčių įgyti aukštesnį nei šiuo metu turimas išsilavinimą etninių mažumų moterims nėra, tačiau dauguma studijų programų yra vykdomas tik valstybine (lietuvių) kalba. Trūksta paslaugų įvairovės.
Romų išsilavinimas žemesnis nei kitų tautybių, o romių moterų žemesnis negu vyrų, nors vyresnio amžiaus romių išsilavinimas yra aukštesnis nei jaunesniosios kartos. Imigrančių mokymas daugiausiai orientuotas į kalbos mokymąsi. Stinga vietinės kultūros, kitokio gyvenimo būdo pažinimo ir pan. pobūdžio mokymų. „Mokymosi visą gyvenimą“ idėją įgyvendina tik 1 iš 4 vyresnio amžiaus žmonių, nors tobulėti nenori tik 5 proc. moterų.
Sudėtingiausia romėms ir imigrantėms
Padėtis kultūros srityje – tai viena iš mažiau ištirtų sričių. Kultūrinių poreikių tenkinimo galimybės priklauso nuo amžiaus, neįgalumo lygio, priklausymo vienokiai ar kitokiai etninei mažumai. Pvz. dauguma kultūrinių objektų ir renginių nėra fiziškai pritaikyti neįgaliesiems (ypač turintiems judėjimo, regėjimo negalę). Dalyvavimą kultūriniuose renginiuose daugumai tikslinių grupių riboja ir finansinė jų padėtis. Paradoksalu, bet romių, kitų etninių mažumų ir migrančių padėtį kultūros srityje negatyviai veikia jų kultūriniai ypatumai. Puoselėti savąsias kultūras šios grupės gali daugiausiai savo kultūrinėse grupėse, o visavertiškai dalyvauti kultūriniame visos visuomenės gyvenime dažnai negali.
Skirtingos etninės mažumos turi nevienodas sąlygas tenkinti savo kultūrinius poreikius. Pvz. rusai, lenkai ir rusakalbiai turi kiek geresnes sąlygas nei kitų tautinių mažumų atstovai. Palyginus su kitomis etninėmis mažumomis, romės išsiskiria blogesne padėtimi visose srityse. Panaši situacija yra su imigrantėmis. Labai mažai dėmesio skiriama mokymams, kaip atvykus išvengti kultūrinio šoko, kaip padėti imigrantams suprasti mūsų kultūrą, kaip sąveikauja įvairios kultūros ir t.t. Vyresnio amžiaus žmonės arba yra nepakankamai įtraukiami į šią veiklą, arba bendruomeninių organizacijų veiklos nėra orientuojamos į vyresnio amžiaus žmones, per maža jų pasiūla. Nuo 60 m. gyventojų dalyvavimas bendruomeninėse organizacijose mažėja beveik 3 kartus, nors kaip tik tada ima atsirasti daugiau laiko užsiimti visuomenine savanoriška veikla. Dėl daugumos senjorų skurdžios finansinės padėties nemokamų kultūrinių priemonių, lengvatų pensinio amžiaus asmenims didinimas tebėra aktualus.
