Pasak asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktoriaus Armino Varanausko, kuris daug dėmesio skiria mokytojų prestižo kėlimui, jei tokios problemos nebūtų – mes apie tai ir nekalbėtume. „Jei šia tema kalbama, vadinasi, problema iš tiesų yra. Tik, matyt, kiekvienas kalbėdamas apie prestižą galvoje turi vis kiek kitokį suvokimą. Dėl to mums nėra lengva susikalbėti ir rasti nuoseklių ir kryptingų būdų, kaip galima būtų šią problemą spręsti. Visgi pripažinimas, kad kažkas yra negerai, yra pirmas žingsnis problemos sprendimo link. Todėl tiek „Žinių ekonomikos forumo“ organizuojami Inovatyviausių mokytojų apdovanojimai, tiek tokio pobūdžio, kaip „Ateities mokytojų forumas“, renginiai – labai reikalingi“.
Jam pritaria ir „Pažinimo medžio“ ir Karalienės Mortos mokyklų mokytoja, aktyvi švietimo bendruomenės narė, Kristina Petrošienė: „Visame pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais atliekamų tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojo profesijos vertė yra sumenkusi.
Jei skaitome knygas arba žiūrime dokumentiką apie ankstesnius laikotarpius, matome, kad mokytojai buvo išsilavinę žmonės, padedantys auginti jaunimą, perteikiantys jiems vertybes, formuojantys dorą, gerą ir sąžiningą žmogų, lyg visuomenės šviesuoliai. Visame pasaulyje buvo juntama tokia tendencija, kad mokytojas – žmogus, kuris dalijasi savo patirtimi, išmintimi ir žiniomis su jaunais žmonėmis, taip augindamas naują bei šviesią kartą. Bet šis visuomenės požiūris, ne tik Lietuvoje, yra pradingęs. Šiandien mokytojai nesimėgauja pagarba ir pozityviu požiūriu į savo profesiją. Tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės vis dar vangiai renkasi mokytojo profesiją“.
Įvardijo priežastis, nulėmusias mokytojo profesijos prestižo smukimą
Kalbinti ekspertai išskiria kelias priežastis, dėl kurių mokytojo autoritetas sumenko. Jų nuomone, tai lėmė perdėti tėvų lūkesčiai, maži atlyginimai ir, žinoma, pasikeitusios visuomenės vertybės: „Viena iš priežasčių, kodėl toks požiūris į mokytojo profesiją susiformavo yra tai, kad mes esame linkę susifokusuoti į neigiamus pavyzdžius. Dažnai tai pavieniai atvejai, bet mes juos priskiriame visai sistemai. Tačiau tai – neteisinga.
Mes tikrai turime labai daug puikių mokytojų. Todėl suabsoliutinti ir sakyti, kad mokytojų niekas nemėgsta ir negerbia, kad jie neturi prestižo – būtų netiesa. Kita svarbi priežastis yra ta, kad šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje autoritetas neatsiranda savaime, vien tai, kad žmogus vyresnis, nereiškia, kad jis bus autoritetas. Autoritetas turi būti pelnomas ir mes turime nepamiršti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autoriteto turėjimas irgi pasireiškia nebūtinai tais pačiais būdais, kaip anksčiau“, – sako A.Varanauskas.
Jam pritaria ir K.Petrošienė: „Atlyginimų dydžiai taip pat turi reikšmę. Bet tai nėra lemiamas faktorius. Vis tik požiūris, manau, yra svarbiausias, nes visuomenė kelia be galo didelius lūkesčius mokytojams. Negalima pamiršti, kad vaiko lavinimas vyksta ne tik mokykloje. Metai, praleisti mokykloje, yra svarbūs, bet tai nėra vienintelis faktorius, lavinantis vaiką. Tėvai yra svarbiausi žmonės vaiko gyvenime iki atsiranda bendraamžiai. Jei visuomenė blogai atsiliepia apie mokytojus, šeimos besąlygiškai gina savo vaiką, kuris objektyviai nesimoko ir visą atsakomybę permeta mokytojui, tai pastarojo pečius užgula siaubinga našta. Tai yra neįmanoma misija – vienam prisiimti atsakomybę už jauną žmogų, todėl efektyvus gali būti tik visų pusių bendras darbas. Nepaisant skambių frazių, kad mokytojo profesija iki 2025 m. taps prestižine, požiūris į mokytoją išlieka rezervuotas“.
Pasak K.Petrošienės, gali būti, jog itin dideli lūkesčiai lemia, kad į pedagogikos studijas dauguma jaunuolių stoja tik tuomet, jei nepavyksta įstoti kitur. Aplink kiekvieną mokytoją buriasi didžiulė bendruomenė: ne tik vaikai, tėvai, bet ir kolegos, mokyklos administracija, visuomenė. Jei santykis su suinteresuotomis šalimis nėra geras, vien pašaukimas kokybės nesukurs.
O jei pašaukimo nėra? Būsimi mokytojai tam tikra prasme irgi yra tarsi mokiniai. Jie juk auginami universitete, kuriame mokomi ne tik dalykinių žinių, bet ir kūrybiškumo, kritinio mąstymo, gebėjimo bendrauti, spręsti problemas ir žinoti dėstomą dalyką. Tačiau jie, kaip ir mokiniai, taip pat susiduria su motyvacijos stoka, todėl turėtų gauti įrankius, skirtus išsaugoti ar auginti ne tik mokinių, bet ir savo motyvaciją, puoselėti asmenybę. Savo, ne tik kitų.“
Įvardijo būdus, kurie padėtų spręsti šią problemą
A.Varanauskas sako, kad vienas iš būdų spręsti mokytojo profesijos prestižo klausimą yra ir jų organizacijos pasirinktas būdas – fokusuotis į gerus pavyzdžius ir garsiai kalbėti apie tai, kad Lietuvoje yra daug puikių mokytojų, kuriuos pakvietus į bet kurią pasaulio sceną, jie ne tik nepadarytų gėdos Lietuvai, bet ir puikiai jai atstovautų.
„Tokiu būdu mes bandome parodyti, kad švietimo sistemoje nėra viskas blogai, kad turime puikių talentų, stengiamės rodyti ką jie daro, nes geri pavyzdžiai yra užkrečiami. Mes stengiamės įkvėpti jaunus žmones sekti šių specialistų keliu, paskatinti kitus kolegas vietoje daugybę metų taikomo metodo pabandyti ką nors naujo. Tai – gyva sistema, kuri turi nuolat vystytis.“
K.Petrošienės nuomone, autoritetu mokiniams gali tapti tik žmogus, kuriam jie rūpi: „Kai mokiniai pajunta, kad tau jie rūpi ir tavimi gali pasitikėti, saugiai jaustis, tada iš jų galima sulaukti tiek pagarbos, tiek meilės, tiek ilgalaikių santykių. Mokytojui irgi reikia nulipti nuo pjedestalo ir suprasti, kad per gerą santykį su mokiniais ateis ir geresni akademiniai rezultatai. Jei negerbi savo partnerio, tai kodėl jis turėtų gerbti tave?
Vienos mokyklos vadovas yra labai gerai apibūdinęs mokinių ir mokytojų santykius, bendrai suaugusiųjų ir vaikų santykius: mes reikalaujame iš vaikų kaip iš suaugusiųjų, bet elgiamės su jais kaip su vaikais. O reikėtų daryti atvirkščiai: elgtis su vaikais kaip su suaugusiaisiais, bet reikalauti kaip iš vaikų. Tai reiškia – leisti jiems klysti ir nesipiktinti, jei jie neparodo pagarbos. Pirmiausia pats mokytojas turi brandžiai reaguoti, nes vaikai mokosi ne iš žodžių, o iš pavyzdžių. Todėl mokytoją reikia paruošti ne tik dalykinėje srityje, bet reikia stiprinti ir jo gebėjimus veikti stresinėse situacijose, bendrauti su skirtingų socialinių sluoksnių vaikais, nustatyti ir atlaikyti ribas, kitaip tariant – jam reikia aukščiausio lygio psichologinio pasiruošimo. Tai – neatskiriama mokytojo profesijos dalis“.
O reikėtų daryti atvirkščiai: elgtis su vaikais kaip su suaugusiaisiais, bet reikalauti kaip iš vaikų.
Mokytojai patys turėtų keisti požiūrį į savo profesiją
K.Petrošienė sako, kad mokykloje dažnas požiūris, jog mokytojas yra didelis ir protingas, o vaikai – maži ir kvaili. Todėl visiems mokytojams ji pataria keisti požiūrį. „Jei norime, kad mūsų profesija būtų laikoma prestižine, pagalvokime apie savo pačių požiūrį į šią profesiją, apie pasirengimą, pasišventimą ir pagarbą. Dažnai girdžiu iš mokytojų, kad, jei tik turėtų galimybę kur nors išeiti, iš karto tai padarytų. Kokią žinutę tuomet mokytojai siunčia aplinkai?
Kad jų profesija nieko verta? Dažnai šis nusivylimas būna pagrįstas, nes tiek vaikai, tiek jų tėvai, tiek vadovybė ir visuomenė kartais nepagarbiai elgiasi. Tačiau aš mokytojų klausiu: ar padarėte viską, kad santykis su suinteresuotomis grupėmis būtų konstruktyvus? Jei nori, kad mokinys pasisveikintų su tavimi koridoriuje, ar atsakai tuo pačiu? Ar paklausi mokinio kaip jam sekasi? Ar pats žengi pirmą žingsnį artimesnių santykių link? Koks santykis su administracija?
Ar jie yra tavo partneriai? Visuomenės požiūris atliepia šias realijas. Mes dažniau pastebime blogus dalykus nei gerus ir atsiremiame į pagalbos mokytojui sistemos trūkumus. Ar mokytojai baudžiami už klaidas, ar jiems suteikiama pagalba, kad tos klaidos nesikartotų? Tai apima tiek psichologinę, administracinę pagalbą, tiek kokybiškas metodines priemones. Ką mokytojui daryti, jei jis mato netobulą vadovėlį ar mokymo programą? Juk vaiką jis ruošia ne gyvenimui, o egzaminui. Tai reiškia, kad mokytojas turi mažai laisvės. O kokia kūryba gali būti nelaisvėje?“
Labai svarbu pasitikėti mokytojais ir suteikti jiems laisvę
Tiek K.Petrošienė, tiek A.Varanauskas sako, kad labai svarbu pasitikėti mokytojais ir suteikti jiems laisvės.
„Dar vienas dalykas, kurį valstybė pradeda daryti – suteikti mokytojui daugiau laisvės, o kartu – ir pasitikėjimo mokytojo sprendimais, kaip vykdyti ugdymą klasėje. Kitaip tariant, įgalinti mokytoją priimti sprendimus ten, kur jis yra ekspertas. Aišku, turime atsižvelgti ir į tai, kad dalis mokytojų yra išugdyti sovietinės sistemos, turime į juos investuoti ir suteikti reikalingas kompetencijas darbui su šiuolaikine karta ir moderniomis priemonėmis. Taip pat kiekvienas iš mūsų galime padaryti labai paprastus dalykus: nustoti galvoti, kad visi esame švietimo ekspertai ir geriau už mokytojus žinome, kaip reikia tą daryti, nes taip nėra“, – sako A.Varanauskas.
Pasak K.Petrošienės, mokytojai nuolat kovoja su dilema, kam jie rengia vaiką – egzaminui ar gyvenimui, mokyklos reitingams ar vaiko interesams. „Nuolatinė dilema, su kuria susiduria mokytojai: kur einame – į plotį ar į gylį? Ar mokykloje psichologai skirti tik vaikams, ar ir mokytojams? Ar kokybiškos mokymo priemonės yra prabanga, ar tai, ką privalo turėti kiekvienas mokytojas?
Jei mokytojas eina į kvalifikacijos kėlimo kursus ne dėl žinių, bet dėl pažymėjimo – tai yra sistemos trūkumas. Profesinis tobulėjimas mokytojo profesijoje yra kertinis dalykas. Mokytojas negali nesimokyti. Jis pirmiausia mokosi iš savo mokinių. Taip pat mokytojas turi ambicijų. Apie kokią karjerą mokykloje mes galime kalbėti? Apie vertikalią: mokytojas-pavaduotojas-direktorius, ar galime kalbėti ir apie horizontalią: tapti mokytoju mentoriumi, kuris gali padėti kitiems mokytojams augti, arba mokytoju ekspertu, kuris gali prisidėti prie, pavyzdžiui, vadovėlių ar ugdymo programų kūrimo.“
Be to, pasak K.Petrošienės, mokinių skaičiaus klasėje mažinimas būtų dar vienas pagarbos mokytojui ir jo profesijai įrodymas. Aktualu ir biurokratijos mažinimas. Valstybinėse mokyklose mokytojai yra užversti ataskaitomis, lentelėmis, kurios nugula į stalčius ir kurių niekas vėliau neskaito ir nieko su jomis nedaro.“
Mokytojais pasirūpinti taip pat reikia
Vienos mokyklos labai rūpinasi savo mokytojų profesiniu tobulėjimu, kuria motyvacines sistemas, puoselėja organizacinę kultūrą. „Svarbiausia, kad mokytojas turėtų ne tik naujausias darbo priemones, vadovėlius, kad tėvai jo nevaikytų ir nepriekaištautų, kad jo vaiko ko nors neišmokė, kad parašė per prastą pažymį ir panašiai. Ne mažiau svarbus ir mokytojo saugumo jausmo puoselėjimas ir profesinio bei asmeninio augimo užtikrinimas“, – sako K.Petrošienė.
Jau šešerius metus iš eilės Inovatyviausių mokytojų apdovanojimus organizuojantis „Žinių ekonomikos forumas“ kovo 31 d. „Litexpo“ lankytojams įrengs pabėgimo kambarį dezinformacijos tematika, taip pat švietimo bendruomenės narius kvies į diskusiją, kurioje pranešėjai kalbės apie inovatyvius mokymo būdus, atvirą mokyklą, mokymą be sienų ir ribų. Įkvepiančius ir motyvuojančius pranešimus, skirtus mokytojams, skaitys konkurso nugalėtojai – inovatyviausi mokytojai. Jie dalinsis savo patirtimi, papasakos savo sėkmės istorijas, kad ir kiti galėtų pasisemti įvairių minčių ir idėjų.