Laidoje „Dėmesio centre“ – Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius Juozas Augutis.
– Pone Baršauskai, prašau, paaiškinkit tų keturių universitetų asociacijos tikslą. Kodėl reikalinga tokia „dviejų greičių“ sistema?
P.Baršauskas: Viskas gan paprasta. Mums, šiek tiek stipresniems, pabodo tie skirtumai tarp kalbų ir darbų. Mes sakome: mes norime kokybinių pokyčių, mes norime judėti į priekį, mes norime būti atsakingi ir žiūrėti valstybiški, ne tik žiūrėti savo interesų. Norime būti konkurencingi tarptautiniu mastu. Jeigu tokios tezės, tuomet mes turime kelti kokybinių kriterijų karteles. Ir šioje vietoje su visais universitetais mes niekada nesusitariame.
– „Kokybinių kriterijų“ – kas tai, pone Žukauskai? Studentų, priimamų į universitetą lygis? Kas dar?
A.Žukauskas: Antra – absolventų įsidarbinamumo lygis. Trečia – dėstytojo edukacinės savybės ir gebėjimai. Ketvirta – moksliškumas. Šie kriterijai yra gerai žinomi. Tai apima ir citavimą, matomumą tarptautinėje akademikų bendruomenėje, reputacija ir t.t.
– Ir dėl visų šitų dalykų Lietuvos rektorių konferencijoje su visais universitetais susitarti nepavyksta?
A.Žukauskas: Problema yra ta, kad šitie keturi mūsų universitetai nėra varginami išlikimo problemos. Jie galėtų puikiai išlikti ir nebūdami su kažkuo sujungti. Tuo tarpu dauguma kitų universitetų sprendžia išlikimo problemą. Dėl to mes manom, kad mūsų pozicija turėtų būti atskirai išreikšta ir į ją turėtų būti atskirai įsiklausoma. Juk mes pirmiausiai orientuojamės į kokybę.
– Pone Auguti, reaguodamas į šių keturių universitetų asociacijos kūrimą, jūs kalbėjote spaudoje, kad visi universitetai turėtų laikytis vieningai. Kodėl jie turėtų laikytis vieningai?
J.Augutis: Gal ne tiek patys universitetai turėtų laikytis vieningai, kiek universitetų sistema Lietuvoje turėtų būti darni. Beveik visi universitetai yra įsteigti valstybės ir jų veikimo sistema turėtų būti darni. Jų turėtų būti tiek, kiek reikia ir tokių, kokių valstybei reikia.
– Bet jūs pripažįstat tą problemą, kad vieni universitetai susiduria su viena problematika, o kitiems labiausiai rūpi išlikti.
J.Augutis: Be jokios abejonės. Tik nereikėtų klaidinti žiūrovų ir leisti suprasti, kad tik šie keturi universitetai ir turi didžiausius reitingus. Nesinori kalbėti už kitus, bet VDU, žiūrint keleto metų laikotarpį, reitingai yra tarp 2–4 vietos. Ir stojančiųjų vidurkis 2016 m. VDU ir KTU yra identiškas – 6,4. VGTU vidurkis yra žemesnis – 5,9. Negalima sakyti, kad tik keturi yra geriausi. Bet taip, iš dalies, jūs esate teisus – dalis universitetų yra susidūrę ir su išlikimo problema.
– Ši ketveriukė pasakė A, turi pasakyti ir B, ar ne pone Žukauskai? Kas tas B – siūlyti savo modelį, būti varomąja jėga?
A.Žukauskas: Taip, tas B yra tai, kad būdami tokie tvarūs ir stabilūs universitetai, drąsiai žvelgiantys į ateitį, mes galime ir norime prisiimti lyderystę ir atsakomybę už tolesnę Lietuvos aukštojo mokslo raidą. Mums ne tiek jau rūpi instituciniai dalykai, kiek visos Lietuvos aukštasis mokslas ir mūsų valstybės ateitis.
– Skambus pareiškimas, bet, jeigu tie keturi universitetai nesirūpina tik savo ateitimi, kas toliau? Juk Vilniuje, pavyzdžiui, nebūtinai turi būti VGTU – jis gali tapti Vilniaus universiteto dalimi. Taip pat jau viešai žinoma apie KTU planus jungtis su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU). Visi keturi universitetai pritaria tam, kad jų pačių gali irgi nelikti?
P.Baršauskas: Mes pakankamai tvirtai dėl to jaučiamės. Bet aš norėčiau vieną svarbų aspektą paminėt, kai jūs sakote, kad mes nesusišnekame su kitais universitetais. Ne vien tik nesusišnekėjimo problema. Mes norim parengti pokyčius valstybėje. Konkrečiai šis nesusišnekėjimas yra paremtas bloga finansavimo sistema, kuri orientuota į kiekybę, o ne kokybę. Mes sakom – keiskim. Iškelkim pirmiau kokybinius kriterijus ir pagal juos finansuokim. Tai yra esminiai dalykai.
– Gerai, kitas pavyzdys – KTU ir VDU. Vienas turi aiškia technologinę kryptį su šiek tiek humanitarinės srities, kitas – aiškiai humanitarinis universitetas su šiek tiek technologijų. Turbūt akivaizdu, kad kalbant apie Kauną, konsoliduoti galima būtų ne tik KTU su LSMU, bet ir su VDU ar Stulginskio universitetu – buvusia Žemės ūkio akademija. Tai būtų milžiniškas intelektualinis, mokslinis, technologinis ir humanitarinis centras.
P.Baršauskas: Jeigu kalbame apie Kauną, tai ne paslaptis, kad buvau iniciatorius visus penkis universitetus, įtraukiant ir sporto universitetą, susodinti prie darybų stalo. Du universitetai pabėgo po poros dienų iš tų derybų. Likom trise: LSMU, VDU ir KTU. Procesas buvo ilgas, klampus, sunkus, užsitęsęs daugiau kaip pusantrų metų. Su VDU mes nepajudėjom nė kiek į priekį, kaip tik dėl pavadinimo. Mes norėjom kalbėti apie turinį, apie bendras veiklas, bendras kryptis, o jiems svarbiausia buvo išsaugoti vardą.
J.Augutis: Viskas absoliučiai kitaip. Tiesa, tos derybos prasidėjo dar ne man esant rektoriumi, bet yra ir kita logika. Tai yra du atskiri universitetai ir abu neturi jokių gyvavimo problemų. Jų sujungimas turi būti labai pagrįstas. Vien mechaniškai padidinus universitetus, jų rodikliai nepagerės. Humanitarinio universiteto sujungimas su technologijų universitetu būtų labai sudėtingas ir ilgas procesas. Be to – labai daug kainuojantis. Universitetai, kurie tarpusavyje daug labiau panašūs – LSMU ir KTU – už sujungimą valstybei iškėlė 127,5 mln. eurų sąskaitą. Jeigu pridėtume dar ir VDU – tai vien finansine prasme būtų per brangu.
– Jau yra suskaičiuota ta suma, kiek kainuotų dviejų universitetų sujungimas?
P.Baršauskas: Viskas yra padaryta iki detalių. Projektas buvo pateiktas buvusiai Vyriausybei. Net strategijos komitetas Vyriausybėje praeitas, bet prasidėjo akademinės pasakos. Šiame projekte, tokio lygio ekonomistai kaip R.Kuodis ir kiti, atliko kaštų analizę – paskaičiavo naudą ir grąžą – kada mes atsipirksim, nustatė, kad tie pinigai grįš per 7–10 m. Kodėl, kaip mes planuojame – niekas į tai nesigilino. Tuomet dar baisiau. Buvusi švietimo ministrė, su kuria buvo nelengva susišnekėti, apšaukė visus ir pasakė: „Tuos, kurie bando jungtis, į teismą.“ Tai ką mes galėjom padaryt?
– Pone Žukauskai, pavieniai atvejai, panašu, bus. Bet jums neatrodo, kad universitetų steigėjas, Lietuvos Respublikos Seimas, jeigu jis iš tikrųjų turi valios, universitetams savanoriškai nesusijungus, jie bus sujungti grubiuoju būdu?
A.Žukauskas: Nemanau, kad grubiuoju būdu. Mes, VU, turime Tarptautinės verslo mokyklos integravimo patirtį, dabar vykdom didžiulius vidaus pertvarkos darbus.
– Jūs šiuo metu įsivaizduojate, kad Vilniuje su VU galėtų jungtis kitos aukštosios mokyklos?
A.Žukauskas: Taip, mes tikrai galėtume turėti edukologijos akademiją. Mes dabar jau turime puikų įdirbį – rengiame kvalifikuotus ir labai paklausius pedagogus. Kitos galimybės – integracija su M. Romerio universitetu. Tai yra socialinių mokslų universitetas, kuris patiria didelių sunkumų. Aš manau, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jis patiria sunkumų – tai, kad jie atskiria socialinius mokslus nuo visų kitų. Verslo mokyklos pavyzdys tai rodo. Kai TVM buvo integruota į VU – atsivėrė visiškai kitos galimybės.
– Pone Auguti, grįžtame prie to, kad konsolidacija anksčiau ar vėliau, net ir VDU atveju, būtų neišvengiama?
J.Augutis: Viskas juda ir viskas keičiasi. Bet nepamirškime, kad Lietuva yra ne vienas miestas ir mes turime skirtingų poreikių, todėl turime turėti kompetencijų daugelyje sričių. Seimo ir Vyriausybės gairėse ta numatyta universitetų klasifikacija yra gana protinga: pora klasikinių universitetų, du stiprūs technologijų universitetai ir tam tikra aibė specializuotų pagal poreikius universitetų.
– Pone Auguti, bet jau dabar akivaizdu, kad esanti sistema negali būti tvari ir ilgai gyvuoti, nes pinigų ir vaikų nėra. Pone Baršauskai, matydamas viešus ministrės ir premjero pareiškimus tikite, kad jungimosi procesas pajudės? Ar jūs matote politinę valią?
P.Baršauskas: Pasakysiu taip: ne tik bandom tikėt, bet gerbiam Vyriausybę už siekį. Taip pat matom potencialą. Matom jaunų žmonių Vyriausybėj, matom tam tikrų profesionalų. Bandom tikėt. Bet nerimaujam dėl to, kas bus, kai šie projektai ateis iki Seimo. Mes gaunam atgarsius ir iš Vyriausybės, ir iš Seimo. Tai, ką girdim iš Vyriausybės, skamba logiškai, yra paremta kokybės siekiu. Iš Seimo, deja, ateina abejonių keliančios deklaracijos, pavyzdžiui, visiems nemokamas mokslas. Na labai gražu. Ir mes norėtume tautą edukuoti nemokamai, bet tuomet, pasakykite mums tolesnius žingsnius: kaip, už ką, kokiomis sąlygomis. Vyriausybė akcentuoja kokybę. Ar viskas įvyks – pamatysime, kai projektai pasieks Seimą.
