– Kaip kilo mintis vykti į stažuotę? Iš kur sužinojote apie tokią galimybę?
– Ką tik buvau metęs futbolą, daugiametį savo užsiėmimą, be kurio neįsivaizdavau savo kasdienybės. Todėl pirmus mėnesius aktyviai ieškojau naujų savirealizacijos, užimtumo ir asmeninio tobulėjimo galimybių. Galiausiai vieną dieną VDU prie manęs priėjo grupelė AIESEC narių ir pasiūlė galimybę išvažiuoti stažuotis ar dirbti užsienyje. Sužinojau, kad norintieji išvažiuoti turės atlikti keletą formalumų ir pereiti atrankas bei mokymus ir aš nieko nelaukęs pasiryžau viskam. Atrankas praėjau puikiai, taip prasidėjo mano nuotykis.
– Pagal kokius kriterijus rinkotės stažuotę ir kodėl pasirinkote būtent Ukrainą ir Italiją?
– Abiem atvejais į šias šalis mane nubloškė likimas. Pirmos stažuotės paieškos metu turėjau ne vieną pasiūlymą iš kitų šalių, tačiau aplikuojant į Simferopolio komiteto siūlomą stažuotę nuojauta kuždėjo, kad tai ir bus ta vieta, kurioje praleisiu vasarą. Jie pirmieji 100 proc. pareiškė norintys manęs kaip stažuotojo ir aš sutikau tapti jų praktikantu. Iki šios dienos manau, kad tai buvo vienas iš geresnių mano sprendimų.
Prisimenu atvejį, kai manęs grįžtančio namo į Lietuva neįleido į lėktuvą, dėl to, kad oro uosto darbuotojai iki tol nebuvo matę laikino LR piliečio paso (tikrą pamečiau Ukrainoje pačioje pradžioje, ne dėl savo kaltės), o po to norėdami išpirkti savo kaltę įleido mane į verslo salę, kur viskas nemokama.
Italija atsirado kiek nelauktai. Laukiau atsakymo iš Vengrijos, tačiau šie delsė, o čia nelauktai Italijos AIESEC Napoli Federico II komitetui pasiūlius atvažiuoti pas juos, net nedvejodamas sutikau išvažiuoti į vieną iš šalių, kuri traukė mane kaip magnetas.
– Ko prieš išvykstant tikėjotės iš šios stažuočių programos?
– Patobulinti anglų ir kitų kalbų žinias, įgauti viešojo kalbėjimo, darbo komandoje ir lyderystės įgūdžių bei patirties. Ir, žinoma, patirti kultūrini šoką.
– Kokį darbą turėjote atlikti stažuotės metu?
– Vasaros stovykloje Ukrainoje buvau vadinamasis „entertainer“ (skelbiantis ir aiškinantis programą; pranešinėtojas), kuriuo būdavau nuo 8:30 iki 22:00. Mokiau vaikus kalbų, futbolo subtilybių, vedžiau diskusijų ir filmų klubus bei kitaip užimdavau vaikų laisvalaikį. Italijoje dirbau keliose nevyriausybinėse organizacijose, tarp kurių buvo AIESEC, Raudonasis Kryžius ir "Illimitarte". Pagrindinė mano darbo sfera apėmė reklamą, komunikaciją ir viešuosius ryšius.
– Kokių įgūdžių įgijote?
– Galėčiau išskirti darbą komandoje, viešojo kalbėjimo ir, žinoma, kalbų žinias. Tačiau svarbiausia, kad šios dvi stažuotės man padėjo tapti atviru kitų tautų, religijių, kultūrų ir kalbų skirtumams.
– Įsimintiniausias įvykis stažuočių metu?
– Sunku būtų dabar išskirti vieną. Tačiau įsiminė kelionė žiemą į Vezuvijaus ugnikalnio kraterio viršų, nors žiemą tai draudžiama. Po to atvejis, kuomet manęs grįžtančio namo į Lietuvą, neįleido į lėktuvą, nes oro uosto darbuotojai nebuvo matę laikino Lietuvos paso (tikrą pamečiau Ukrainoje pačioje pradžioje, ne dėl savo kaltės), o po to norėdami išpirkti savo kaltę įleido mane į verslo salę, kur viskas nemokama!
Ir žinoma, kuomet vėlų Kūčių vakarą atvykę su kitais stažuotojais į Romą ir ieškodami Vatikano, kad galėtume pasiklausyti popiežiaus šventinės kalbos, tačiau jo taip ir neradę grįždami į hostelį prieš pat dvyliktą suradome Trevi fontaną, prie kurio su kitais AIESEC likimo draugais sutikome Šv. Kalėdas bei tradiciškai, mesdami monetas į fontaną, sugalvojome norus.
– Kas labiausiai sužavėjo svečiose šalyse?
– Ukrainoje – žmonių paprastumas ir geraširdiškumas, gamtos grožis, nuostabūs vasariški orai ir merginų grožis. Italijoje – architektūra, mada, maistas, kava ir, žinoma, „atmosfera italiana“.
– Ką patartumėte pasiimti ir kaip pasiruošti vykstantiems į stažuotę?
– Būtinai reikia suvenyrų, nes yra 85 proc. tikimybė, kad stažuotėje sutiksite azijiečių, o šio žemyno žmonės tokius dalykus be galo mėgsta ir, žinoma, patys juos noriai dovanoja. Taip pat lietuviško maisto. Pavaišinsite kitus ir patys galėsite pasmaguriauti, kai iki gyvo kaulo atsibos itališka „pasta“.
