Verslumo gyslelė išryškėjo vos penkerių
Austrijoje gimęs Antanas Bernatonis dvejų metų su šeima persikėlė į Kaišiadoris. Nedidelis miestelis negalėjo pasiūlyti didelės veiklų įvairovės, tačiau tai nesutrukdė berniukui užsiimti tuo, ką mėgsta. „Daug laiko praleisdavau žaisdamas su draugais, o vėliau prasidėjo popamokinė veikla muzikos mokykloje, kurioje mokiausi griežti smuiku“, – vaikystę prisimena pašnekovas. Jis sako, kad paauglystėje net nereikėdavo kompiuterinių žaidimų, nes kieme tikrai nebuvo sunku sugalvoti, kaip smagiai praleisti laiką.
Veiklų Antanui vaikystėje nestigo, todėl dabar, jau pats būdamas jaunas specialistas, jis rūpinasi, kad jų netrūktų ir kitiems. Vaikinas garsiai kalba apie iniciatyvas regionuose, kurios sukurtų daugiau užsiėmimų vaikams ir jaunimui. Pasak Antano, vienas iš labiausiai garsinamų pavyzdžių, į kurį derėtų lygiuotis, yra Islandija. „Islandija pagal rūkančių jaunų žmonių skaičių 1992 m. pirmavo Europoje, bet kilusios įvairios iniciatyvos, tokios kaip jaunimui sportuoti skirtų stadionų statymas, padėjo spręsti šią opią problemą“, – sektiną mažos šalies pavyzdį pateikia jis.
Tėvai visada gavo vidutines pajamas, todėl dar vaikystėje man buvo diegiama, kad norint ką nors gauti, reikia dirbti.
Vaikino charakterio savybės, padedančios siekti užsibrėžtų tikslų ir būti tikru lyderiu, išryškėjo jam būnant vos penkerių. „Nuo mažens stengdavausi užsidirbti pats, nes tėvai pinigų šiaip neduodavo. Už lapų sugrėbimą gaudavau penkis ar dešimt centų, juos taupiau“, – kaip suprato uždirbtų pinigų vertę, pasakoja jis. Antanas puikiai prisimena dieną, kai už uždirbtus ir sutaupytus 200 litų būdamas septynerių nusipirko spintą.
„Tėvai visada gavo vidutines pajamas, todėl dar vaikystėje man buvo diegiama, kad norint ką nors gauti, reikia dirbti. Niekas nėra duodama veltui“, – išmintingą tėvų auklėjimą prisimena A. Bernatonis.
Antano polinkis į verslumą išryškėjo dar vaikystėje. Tai įrodančią istoriją jam priminė sesuo, sakydama, kad „brolis nuo mažens visokių užsiėmimų prisigalvodavo“. Jis išsikirpdavo aritmetikos mokymuisi skirtus pinigėlius, susidėdavo juos krūvelėmis į saldainių dėžutes, prisirinkdavo senų tėčio kortelių ir žaisdavo „banką“.
Kai esi jaunas ir nieko nežinai, turi būti sąžiningas sau ir kitiems, nuoširdžiai prisipažinti, kad daug nežinai, bet nori mokytis, ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.
„Įdarbinau sesę ir jos drauges buhalterėmis, o pats įsivaizdavau, kad esu vadovas ir skaičiuoju pinigus. Sakydavau joms: blogai dirbot šį kartą“, – juokdamasis pasakoja apie vaikystės žaidimus. Tada Antanas net nesuprato, kad jau suka verslo keliu, kuriam potraukį jautė visą laiką.
Šis suvokimas sustiprėjo paauglystėje. Kol iš arčiau nesusipažino su verslo konceptu, gerai besimokantis gabus jaunuolis planavo studijuoti mediciną. Kertinis lūžis Antano gyvenime įvyko penkiolikos, kai gavo daugiau informacijos ir pradėjo orientuotis į profesionalią karjerą versle.
Baimes padėjo įveikti seminaras apie pažintis su merginomis
Į verslo pasaulį Antaną įsuko aplinkiniai. Didžiausią įtaką jam padarė Šarūnas Savickas, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Vaikinas ne tik ieškojo papildomos informacijos, bet ir dalyvavo hakatonuose, knygų pristatymuose, seminaruose ir susitikimuose su specialistais. Smalsus penkiolikmetis važinėdavo į didžiuosius miestus, kad galėtų gilinti savo žinias. „Kai esi jaunas ir nieko nežinai, turi būti sąžiningas sau ir kitiems, nuoširdžiai prisipažinti, kad daug nežinai, bet nori mokytis, ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo“, – sako jis.
A. Bernatonis anksti suprato, kad jaunam žmogui ne pinigai, o žinios turi būti svarbiausia. Svarbiausia yra žmonės, su kuriais bendrauji, iš kurių gali pasimokyti ir pasisemti patirties, todėl reikia pačiam ieškoti pažinčių ir kontaktų. Vis dėlto vaikinas prisipažįsta, kad nebuvo komunikabilus, greičiau nedrąsus, tad naujos pažintys buvo vienas iš iššūkių, kurį įveikti leido tinkamu laiku atėjęs suvokimas.
Nereikia bandyti kažko įrodyti. Užtenka būti nuoširdžiam su savimi ir kitais.
Perlipti bendravimo barjerą jam padėjo Vilniuje vykę nemokami kursai „Kaip susipažinti su merginomis“. Prisiminęs smagią istoriją, per kurią užsimezgė daug šaunių draugysčių, vaikinas juokėsi, kad išmoktą komplimentų sakymo taktiką bandė pritaikyti ir vyrams. Vis dėlto pripažino, kad žinias vyriškai auditorijai teko adaptuoti, tačiau svarbiausia, kad sugebėjo perlipti per save. „Nereikia bandyti kažko įrodyti. Užtenka būti nuoširdžiam su savimi ir kitais“, – įsitikinęs Antanas.
Dalyvaudamas konferencijose jis ne tik stengėsi kiek įmanoma daugiau išmokti, bet ir turėjo tikslą susipažinti su kuo daugiau žmonių. Tai pasiteisino su kaupu. Per šešis mėnesius Antanas susipažino su daugiau nei 400 žmonių, o viena pažintis tapo lemtinga.
Man svarbu ne pinigai, o žinios ir misija. Prasmė to, kas slepiasi po mano veikla, ar tai reikšminga, ar duosiu žmonėms kažką vertingo.
Pažintis su „Saulės grąžos“ vadovu Tomu Šimanausku „Tedx“ konferencijoje šešiolikmetį Antaną atvedė į pirmą rimtą darbovietę, kurioje jis dirbo su saulės energetika ir buvo atsakingas už distribuciją į užsienio šalis bei partnerysčių su naujomis „B2B“ kompanijomis mezgimą. Nors tuo metu viena dabar Lietuvoje lyderiaujančių saulės jėgainių instaliacijos įmonių buvo tik startuolis, jaunam vaikinui tai buvo geriausia vieta mokytis dėl suteiktų atsakomybių, galimybės klysti ir atrasti tai, ką jis moka geriausiai.
Supratęs, kad įvairios praktikos geriausiai pildo žinių bagažą, iki studijų universitete Antanas spėjo atlikti jų net penkias. Viena jų – Niujorke, organizacijoje „World Youth Alliance“, dirbančioje su Jungtinių Tautų Organizacija. Įspūdingi jaunuolio pasiekimai verčia aiktelėti, bet kartu ir nestebina, nes ryžtingas vaikinas visada žinojo, ką ir dėl ko daro. „Man svarbu ne pinigai, o žinios ir misija. Prasmė to, kas slepiasi po mano veikla, ar tai reikšminga, ar duosiu žmonėms kažką vertingo“, – teigia VU Verslo mokyklos studentas.
Dirbti reikia ne 24 valandas, o „su galva“
Studijuoti nusprendė pagyvenęs Niujorke. Vaikinas neslepia, kad ir ten galvojo apie akademinę veiklą ir ieškojo, kur galėtų save realizuoti. Tačiau suprato, kad mokytis labiau mėgsta per praktiką. Tuomet iškilo dar viena dilema: ar verta stoti į universitetą? Geriau apsvarstęs ateities perspektyvas ir galimybes užimti aukščiausias pozicijas geriausiose užsienio kompanijų įmonėse tolesnėms studijoms jis pasirinko VU Verslo mokyklą.
Antanas atvirauja, kad didelių lūkesčių neturėjo. Jo tikslas buvo įgyti kuo daugiau praktinių žinių, todėl nebuvo tikras, kad studijos aukštojoje mokykloje pasiteisins. Vis dėlto studentas liko nustebintas. „Mane labai palaiko dėstytojai ir administracija, todėl galiu daryti tuos dalykus, kuriuos noriu, kartu gauti žinių universitete ir jomis dalytis su kitais“, – pasirinkimu džiaugiasi A. Bernatonis.
Tai fantastiška galimybė, kai darbe gali pritaikyti tai, ką išmokai universitete, ir pamatyti, veikia tai ar ne, nes situacijos visuomet būna skirtingos.
Tarptautinio verslo studijas anglų kalba pasirinkęs vaikinas ne tik varsto universiteto auditorijų duris, bet ir visu etatu dirba verslo plėtros vadovu estų finansų technologijų kompanijoje „Montonio Finance Europe“. Jam smagu, kad universitetas jį skatina ir neriboja, jaunam talentui suteikia galimybę panaudoti visą turimą potencialą.
Antanas giria ir universiteto dėstytojų profesionalumą. Pasak jo, iš didžiųjų kompanijų į universitetą dėstyti ateinantys garsūs savo sričių specialistai, kurie dalijasi patirtimi ir praktika, yra labai svarbūs kiekvieno būsimo darbuotojo gyvenime. Antanas džiaugiasi teorines žinias galėdamas panaudoti praktikoje. „Tai fantastiška galimybė, kai darbe gali pritaikyti tai, ką išmokai universitete, ir pamatyti, veikia tai ar ne, nes situacijos visuomet būna skirtingos“, – sako jis.
Akivaizdu, kad dirbančio studento gyvenimo tempas turėtų būti labai greitas, nes pasiekimai tokiame jauname amžiuje tikrai stebina. Tačiau Antanas į viską žvelgia paprastai: „Kai yra noras – viskas pavyksta. Labai teisingas populiarus Steve‘o Jobso posakis, kad reikia dirbti ne 24 valandas, o su galva.“
Pasak jo, dažniausiai viskas susiveda ne į laiką, o į būdus, kaip dirbi. Kiekvienas turi rasti vadinamųjų life hack’ų – pasąmoninių įrankių, kurie gerina produktyvumą. Tai gali būti paprasčiausia mankšta anksti ryte ar įdomesnio mokymosi metodo atradimas. Antanas įsitikinęs, kad ir žmogaus amžius nėra joks rodiklis, nes viskas mūsų pačių rankose ir rezultatas priklauso tik nuo mūsų. Jo draugų tarpe netrūksta sėkmingų žmonių: „Simonas Žilinskas, Lukas Kaminskis, Benas Šidlauskas, Deimantė Rimkutė, Lukas Kornelijus Vaičiakas, Rokas Morkūnas ir apskritai visa „Turing Society“ komanda puikiai atlieka savo darbą ir yra vieni „kiečiausių“ žmonių, nepaisant jų jauno amžiaus.“
Darbą ir studijas derinantis vaikinas pasvarsto, kad universiteto diplomas gali nieko ir nepakeisti. Antanas supranta, kad sėkmė ir karjera priklausys nuo jo paties. Universitetas visiems suteikia vienodas galimybes, tačiau kas kiek iš jo išsineša, priklauso nuo kiekvieno asmeniškai.
Savirealizacija sostinėje neatšaldė noro grįžti į gamtą
Lygiai tą patį Antanas kalba ir apie gyvenimą Vilniuje. Jis įsitikinęs, kad pats miestas nieko savaime nesuteikia, tik atveria galimybes. Žmogus turi pats jų ieškoti ir jomis pasinaudoti.
„Tai ne tik apie Vilnių. Apie regionus irgi galima sakyti, kad ten nėra ką veikti. Bet iš tikrųjų kiekvienas gali imtis iniciatyvų ir jas įgyvendinti“, – neabejoja vaikinas. Būtent taip jis elgėsi dar būdamas paauglys ir gyvendamas nedideliame miestelyje. Persikėlęs į sostinę taip pat stengiasi išnaudoti visus jos teikiamus privalumus.
Tinginiui visur bus per maža ir per žema.
VU studentas pažįsta žmonių, kurie sako, kad ir Vilniuje nėra ką veikti, todėl laimę bando rasti kitų šalių miestuose. „Bet, matyt, jiems ir Londone taip pat atrodo, nes viskas priklauso tik nuo žmogaus“, – apie pasyvumo keliamą nusivylimą sako jis.
Vilnius A. Bernatoniui tapo puikia savirealizacijos vieta, nes jis žinojo, ko ir kokiais būdais siekia. Tam būtina turėti daug vidinės energijos ir savimotyvacijos, nes tinginiui, pasak Antano, visur bus per maža ir per žema.
Vos atvykęs į Vilnių vaikinas pradėjo domėtis technologijų informacija ir edukacija, vėliau jį pasikvietė pirmoji darbovietė, kurioje pradėjo dirbti būdamas vos šešiolikos metų. Tai nėra atsitiktinumas ar netyčia nusišypsojusi fortūna: „Viskas pasiekta nuosekliu darbu ir mokėjimu dėlioti prioritetus.“ Jis pamena, kad laiko šventėms ir vakarėliams su bendraamžiais dažniausiai nešvaistydavo, o skirdavo jį mokymuisi ir darbui. Taip tiesė kelią svajonių darbo link.
Antanas jau pasiekė tašką, kai jo darbo rezultatai kalba patys. Jo ieško ir dirbti kviečia žinomos kompanijos. Taip jis pateko ir į dabartinę darbovietę „Montonio Finance Europe“. Draugės rekomenduotą darbuotoją estų kompanija netruko persivilioti. Darbu čia jis labai patenkintas: „Tai labai profesionali jaunų žmonių komanda su vakarietiška darbo kultūra. Galiu visiškai save realizuoti darydamas tai, ką moku geriausiai. Užsiimu verslo plėtra, partnerysčių mezgimu ir naujų verslo modelių pritaikymu.“
Kai nesiseka, kai atrodo, kad daug darai, bet niekas nesipildo, labai lengva išsikvėpti. Bet šeima visada yra šalia ir galvojimas apie jos gerovę padeda viską išspręsti.
A. Bernatonis – puikus savirealizacijos pavyzdys. Vis dėlto pats į savo sėkmingą ateitį žvelgia atsargiai. „Dar tik einu sėkmės link“, – sako jis. Toje kelionėje nepalūžti padeda supratimas, kad viską daro ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
„Darau tai dėl žmonių, kuriuos myliu, ir tai suteikia papildomų jėgų. Kai nesiseka, kai atrodo, kad daug darai, bet niekas nesipildo, labai lengva išsikvėpti. Bet šeima visada yra šalia ir galvojimas apie jos gerovę padeda viską išspręsti“, – kur sunkiu periodu randa motyvacijos, atskleidžia Antanas.
Ambicingo vaikino tikslas – Lietuvos gerovės augimas. Vieną dieną jis planuoja grįžti ten, kur viską pradėjo – į regioną. Antanas ieško būdų, kaip modernias kompanijas privilioti į mažesnius miestus, kuriuose galėtų gyventi ir dirbti jauni specialistai su šeimomis, jei būtų sudarytos tam tinkamos sąlygos. Jaunuolis siekia sukurti verslo modelius, kurie leistų žmonėms grįžti arčiau gamtos.
„Smagu būti įvykių sūkuryje, bet taip pat labai malonu stabtelėti, giliai įkvėpti, atsipalaiduoti ir tiesiog pasidžiaugti. Galima būti specialistu, produktyviai atlikti savo darbą ir kartu mėgautis paprasčiausiais žemiškais dalykais“, – apie idealias darbo sąlygas pasvajoja studentas ir tampa aišku, kodėl jis ragina persikelti į regionus.
Vaikinas įsitikinęs, kad prie šio pokyčio gali prisidėti kiekvienas. Antanas skatina jaunus žmones nebijoti kreiptis, rašyti ir kalbėtis su įvairių sričių specialistais. Jis prisipažįsta, kad į pirmąją savo užklausą atsakymo taip ir nesulaukė, bet nepasidavė ir kreipėsi kitur.
„Jei tiki tuo, ką darai, ir pačiam tikrai įdomu, tai ir specialistai noriai pasidalins žiniomis. Linkiu pasitikėti jaunais žmonėmis, nebijoti ir nevengti jiems padėti. Tie jauni žmonės ateityje taps puikiu komandos pastiprinimu ir puikiais kolegomis“, – įsitikinęs A. Bernatonis.
