2017 metais tuometė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė tikino, kad iki 2020 metų medijų raštingumas atsiras visose mokyklose, bus integruotas į bendrojo ugdymo turinį, įvairius dalykus.
Tačiau tai nebuvo neįgyvendinta, o medijų raštingumo ugdymas vyksta tik kai kuriose mokyklose, atskirų projektų, organizacijų iniciatyva.
Kodėl?
Trūksta supratimo dėl dalyko aktualumo, mano Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos medijų raštingumo mokytojas Povilas Šklėrius.
Nors tai, kas susiję su komunikacija, patogu integruoti į pilietinio ugdymo, istorijos, matematikos, lietuvių, anglų kalbos pamokas, nėra vizijos, kokia iš to nauda.
„Aš tą naudą matau, pas mus mokykloje (medijų raštingumas – 15min) yra kaip atskiras dalykas, kitose mokyklose norėčiau, kad irgi daugiau dėmesio tam būtų skiriama“, – kalbėjo P.Šklėrius.
Suvokimas, kad mokiniai apie technologijas žino geriau nei mokytojai, yra vyraujantis, sakė pedagogas ir pridėjo, kad realybė – kiek kitokia.
Mokėjimas naudotis technologija ir supratimas, kaip tinkamai ją išnaudoti, kokį poveikį ji daro, yra du skirtingi dalykai.
„Mes galime sakyti, kad vaikas gimė Lietuvoje, kalba lietuviškai, todėl nereikia mokytis tos lietuvių kalbos, nes ir taip ją kaip nors išmoks. Tai jis išmoks, bet bus labai daug spragų“, – dėstė P.Šklėrius.
Penkerius metus vykstančio medijų raštingumo projekto „Dideli maži ekranai“ koordinatorė Dovilė Alėbaitė, bendradarbiaudama su mokyklomis, teigė anksčiau susidūrusi su panašia problema.
„Turime metodinę medžiagą, kuria remdamiesi mokytojai turi pasirinkti penkias jiems įdomias pamokas ir jas pravesti. Girdėdavome iš mokytojų, kad gal tokias pamokas turėtų pravesti ekspertai, nes mes nelabai žinom“, – pasakojo D.Alėbaitė.
Pasak jos, mokytojai jausdavosi nedrąsūs, nes manydavo, kad mokiniai daug geriau „nardo“ šioje srityje. Vis dėlto toks požiūris ilgainiui keitėsi.
„Ypač proceso metu tai keičiasi, nes mokytojai pamato, kad gali pasiūlyti savo patirties perspektyvą, padėti analizės metu, o mokiniai gali ką nors, pavyzdžiui, sumontuoti. Vyksta labai graži sinergija ir apsikeitimas žiniomis“, – apibendrino pašnekovė.
Medijų raštingumo pamokose turėtų būti įvairovė, o analizuojamas turinys – aktualus ne tik mokiniams, bet ir mokytojams.
„Svarbu, kad mokytojai ir mokiniai pamokose tyrinėtų įvairaus pobūdžio kūrinius ir neapsiribotų tik žiniasklaidos priemonių turiniu, bet pažiūrėtų ir reklamas, paimtų pavyzdį iš socialinių tinklų, pažaistų kompiuterinį žaidimą“, – aiškino projekto koordinatorė.
Problemų kelia sąvoka
Anot P.Šklėriaus, medijų raštingumo apibrėžimas kelia labai daug problemų tarp mokytojų, kurie su tuo nesusiduria, neturi integruotų pamokų.
„Dažniausiai jie mano, kad medijų raštingumas susijęs su technologijomis arba informacinėmis technologijomis, kūryba“, – pastebėjo pašnekovas.
Kad sąvoka suvokiama siaurai, sutiko ir D.Alėbaitė. Per pirmus projekto metus dalyvaujančių mokyklų mokytojų paklausus, kokius medijų edukacijos, raštingumo metodus pamokose taiko, pedagogai akcentuodavo „PowerPoint“ prezentacijų, išmaniosios lentos naudojimą.
„Supratimo trūko, bet po penkių metų taip būna jau rečiau“, – pridėjo D.Alėbaitė.
O kas turėtų mokyti medijų raštingumo?
Mano supratimu, tai turėtų būti žmogus baigęs kažkokius su komunikacija susijusius mokslus.
Toks klausimas P.Šklėriui užduotas ne kartą, kai parengtą medijų raštingumo ugdymo mokyklose metodiką pristatė tuo besidomintiems.
„Tokių mokytojų atskirai niekas nerengia, tai irgi yra problema. Iš kur tada gauti mokytoją, kuris susigaudytų medijų pasaulyje ir turėtų pedagogikos žinių. Mano supratimu, tai turėtų būti žmogus baigęs kažkokius su komunikacija susijusius mokslus“, – dėstė jis.
Žiūri kitaip nei į matematiką
Mokiniai į medijų raštingumo pamoką žiūri su tam tikru atsipalaidavimu, mano P.Šklėrius.
„Jiems yra įdomu, bet tai nėra matematika, tai yra kaip papildomas dalykas, kurio metu galima ir sužinoti naujų dalykų, ir atsikvėpti“, – sakė mokytojas.
Vienas iš tokios pamokos tikslų – suteikti moksleiviams platesnį matymą apie dalykus, kurie susiję su žiniasklaida, medijomis.
„Jei jie kažkada susidurs su kažkokia situacija ir pagalvos bent trumpai, kad gal čia yra kažkas negerai su šituo skelbimu internete ir panaudos tam tikra žinias, kurias bus girdėję, patikrins informaciją ir liks neapsigavę, tai manau, kad aš būsiu savo tikslą įvykdęs“, – apibendrino P.Šklėrius.
Reikalingas bendras sutarimas
D.Alėbaitės nuomone, medijų raštingumas turi būti integruotas į bendrojo ugdymo programas, tačiau tam reikalingas bendras sutarimas.
„Dabar kaip kas supranta, taip tas daro“, – pastebėjo pašnekovė ir pridūrė, kad tam reikia daugiau laiko. Dabartinės bendrojo ugdymo programos – pergrūstos, teigė ji, todėl norint įtraukti medijų raštingumą, mokytojams reikia ir motyvacijos.
Informacinių karų ir propagandos ekspertas dėstytojas Viktoras Denisenko teigė pasisakantis už medijų raštingumo integraciją į mokyklinę programą, tačiau skatina ieškoti ir kitų problemos sprendimo būdų.
„Viena vertus, reikia integruoti medijų raštingumo pagrindus į švietimo programą, bet aš taip pat pasisakyčiau už tai, kad būtų neformalusis švietimas, kuris gilintų tam tikrus aspektus, pavyzdžiui, gebėjimus tikrinti faktus, atskirti patikimą ir nepatikimą žiniasklaidos priemonę“, – pasakojo jis.
Žiniasklaida taip pat atlieka švietėjišką funkciją, kai rašo apie propagandos naratyvus, parodo, kur yra tiesa, o kur – ne, išskyrė pašnekovas.
Paklaustas, kaip apskritai vertina medijų raštingumo lygį Lietuvoje, V.Denisenko jį apibrėžė kaip vidutinį.
Propaganda, dezinformacijos iššūkiai, pasak jo, – temos, kuriomis visuomenė kalba.
Tačiau ženklų, rodančių, kad šalies gyventojų medijų raštingumas nėra labai aukštas, taip pat yra.
Šalčininkų gyventojų išreikštas nepasitikėjimas vakcinomis, noras skiepytis tik rusiška, Europos Sąjungos (ES) nepatvirtinta „Spuntik V“ vakcina – vienas jų.
Specialistas mini ir viešojoje erdvėje cirkuliuojančias, platinamas sąmokslo teorijas.
Dezinformacija pasiekia iš socialinių tinklų
Jaunimą V.Denisenko išskyrė kaip vieną iš propagandai, dezinformacijai pažeidžiamų grupių.
„Tai susiję su tuo, kad jauni žmonės daugiau laiko praleidžia internete, kur gali aptikti bet kokią informaciją. Jauni žmonės neturi daug gyvenimiškos patirties, jeigu kalbėtume apie paauglius, tai jie yra maksimalistai, jiems dažniausiai egzistuoja juoda ir balta, o gyvenimas yra sudėtingesnis, todėl ir kalbama, kad jaunimui reikia skirti ypatingą dėmesį“, – apibendrino jis.
Jauni žmonės, vardijo jis, pasiruošę priimti naują informaciją, greitai mokosi, jų pasaulio matymas nėra iki galo susiformavęs, o tai – galimybė propagandai juos paveikti, suteikti naujų žinių.
„Jaunimas, ko gero, dažniausiai su dezinformacija susiduria socialiniuose tinkluose“, – akcentavo pašnekovas.
Mažai jaunų žmonių, V.Denisenko teigimu, tikslingai vartoja žiniasklaidą, specialiai eina į naujienų portalus tam, kad paskaitytų naujienas:
„Dažniausiai, jeigu ir ateina, tai per nuorodas, kurias pamato socialiniuose tinkluose“.
Svarstydamas, kokia informacija labiausiai veikia jaunimą, V.Denisenko minėjo skandalingus, fantaziją įaudrinančius naratyvus.
Dėmesio problemai skiriama mažai
Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Ugdymo turinio departamento Mokymo priemonių sklaidos skyriaus vedėjo pavaduotoja Salomėja Bitlieriūtė pastebėjo, kad medijų raštingumo įtraukimas į mokyklines programas gali priklausyti ne tik nuo ugdymo tradicijų, bet ir „nuo šalies geopolitinės situacijos“.
„Pavyzdžiui, Moldova turi atskirą medijų raštingumo dalyką. Lietuvoje medijų raštingumas integruojamas į dalykų ugdymo turinį bei įgyvendinamas popamokinėse veiklose“, – teigė S.Bitlieriūtė.
Šiuo metu šalies mokyklos dirba pagal 2008 metais patvirtintas programas, jose medijų raštingumo problemai skiriama mažiau dėmesio. Tačiau parengtuose Pagrindinio ugdymo bendrųjų programų projektuose bei Kompetencijų ir vaiko raidos aprašuose, kuriuos galima rasti šiame puslapyje, komunikavimo, pilietiškumo ir skaitmeninėse kompetencijose yra integruotas medijų raštingumas.
„Pradėjus dirbti pagal atnaujintas bendrąsias programas, mokyklos privalės plačiau integruoti šią aktualią tematiką“, – kalbėjo S.Bitlieriūtė.
Pradėjus dirbti pagal atnaujintas bendrąsias programas, mokyklos privalės plačiau integruoti šią aktualią tematiką.
Mokytojai supranta dalyko svarbą, patys ieško būdų, kaip dirbti su medijų ir informacinio raštingumo temomis, akcentuoja pašnekovė.
Vis dėlto ugdant medijų raštingumą svarbus ir šeimos įsitraukimas: „Pastebime, kad tėvų dėmesys vaikų gyvenimui internete ir socialiniuose tinkluose galėtų būti didesnis.“
NŠA koordinuojamo projekto „Saugesnis internetas“ tyrimas parodė, kad pusė jame dalyvavusių vaikų informaciją apie saugų elgesį nurodė gaunantys iš tėvų, kiti – iš draugų, o likusieji tokios informacijos ieško internete.
„Taip pat tik 47 proc. vaikų nurodė, jog susidūrus su grėsmėmis internete, pagalbos kreiptųsi į tėvus“, – pasakojo pašnekovė.
