„Iš pradžių jis klasėje išbūdavo 1–2 minutes ir toliau būdavo pas mus, palaukdavom kol nusiramins, paskui per pertrauką išleisdavom, vėl prisidirba ir vėl atgal. Ir taip 4 metus“, – apie prieš 9 metus į Dovilų mokyklą atėjusį pirmoką, turintį elgesio ir emocijų sutrikimų, pasakoja mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė.
Berniukas buvo pirmasis mokyklos mokinys su tokiais sunkumais. Jį erzindavo šviesos, įvairūs garsai, kaip skambutis į pamoką, ir panašūs dalykai, kurių mokykloje neišvengsi. Specialistė teigia, kad tik po 4 metų darbas davė rezultatų ir jis nusiramino – išsėdėdavo pamokose, mažiau reaguodavo į dirgiklius. S.Venckienė pabrėžia, kad tik išugdžius socialinius įgūdžius, galima pradėti kalbėti apie akademinius pasiekimus.
Kiekvienas atvejis skirtingas
Pasak mokyklos vadovo Arūno Grimalio, svarbu atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius. Pasak jo, mokytojų ir specialistų komanda, pasitarusi su tėvais, sudaro planą, kaip elgtis konkrečiu atveju ir stebi, kaip sekasi integracija.
Pedagogai pateikia būsimo antroko, kurį pavyko sėkmingai integruoti, pavyzdį. „Jis mušėsi, stumdė suolus, keikėsi, draskė daiktus, mėtė knygas ir daiktus į mokytojus bei vaikus. Visada buvo padidėjusio streso būklėj“, – vos atėjusį berniuką prisimena spec. pedagogė S.Venckienė.
Mokyklos bendruomenė pastebėjusi, kad ignoravimas šiuo atveju nepadeda, suskaičiavo, kad per pamoką jis ramiai gali išbūti 22 minutes su 4 pertraukomis ir sudarė planą, siekdami, kad mokinys norėtų būti klasėje. Mokytojai ir specialistai susitarė sudaryti jam tokį tvarkaraštį, kad klasėje būtų tik vieną pamoką per dieną, o kitas pamokas praleistų su specialistais.
„Ne tai, kad mes jį pasiimam ir džiaugiamės, kalbinam ir duodam kažkokių užduočių. Mes susitarėm padaryti viską taip, kad pas mus būtų labai nuobodu – taip nuobodu, kad jis norėtų į tą klasę grįžti. O nuobodu tai yra nieko neveikimas (nieko neveikti žmogui yra sunkiausias dalykas, o ypač vaikui, kuris yra aktyvus). Tai arba nieko nedarydavom (niekas yra niekas – jokių priemonių, jokių kalbėjimų – 45 minutes nieko), arba pagaliukų piešimas, rašymas vaikui, kuris moka rašyt, skaityt, skaičiuot ir visą kitą. Tas dalykas labai veiksmingas, bet tas rezultatas atėjo po poros mėnesių, kad jis galėjo klasėj išsidėti“, – metodus vardija spec. pedagogė.
Nori išeiti iš mokyklos? Prašom! Nori filmą žiūrėti? Prašom! Nori spardyt kamuolį? Prašom! Visi norai pildosi, bet reikia neprisidirbti.
Siekdami, kad berniukas pradėtų pasitikėti suaugusiais žmonėmis, buvo nuspręsta padaryti laimės valandą, kai pildomi visi vaiko norai. „Nori išeiti iš mokyklos? Prašom! Nori filmą žiūrėti? Prašom! Nori spardyt kamuolį? Prašom! Visi norai pildosi, bet reikia neprisidirbti. Jeigu jis sugriauna tą dalyką, tada su mokytoju padėjėju vėl nieko nedaro, – sako specialistė, – kadangi greitai perkando tą sistemą, jis labai stengėsi vieną pamoką išbūti geras, nors ir labai sunku.“
Pasak S.Venckienės, dabar berniukas nebemuša kitų mokinių, tik retkarčiais ką nors užkliudo, nebesikeikia, nebestumdo suolo, nebemėto daiktų, nebeguli ant grindų. „Viskas vyksta tokiais bandymais, – sako mokyklos direktorius, – tik visi turi laikytis nustatytų taisyklių“. Pasak jo, mokytojai ir specialistai negali improvizuoti, o turi elgtis pagal planą.
Pavyzdžiui, mokytojai padėjėjai negali padėti vaikui tada, kada nori. „Reikia padėti tada, kada reikia padėti, – sako S.Venckienė, – kartais vaizdas atrodo nekoks: vaikas nerašo, nieko nedaro, bet mokytojas padėjėjas neina ir nepadeda, nes vaikas turi užduotį – atnešti kortelę arba pakelti simbolį ir paprašyti pagalbos.“
Dovilų mokyklos vadovas ir spec. pedagogė prisimena ir nesėkmingą mokinio, perėjusio iš kitos mokyklos, integracijos atvejį: „Mes nežinojom tikros situacijos, nepažinom vaiko. Mama nebendradarbiavo, – prisimena S.Venckienė, – jis su agresyviu elgesiu, autizmu, matėm, kad kiekvieną dieną vis blogėja. Teikėm pasiūlymus mamai, ji vis prieštaravo ir labai buvo linkusi į akademinius dalykus. Mes matėm, kad su akademiniais dalykais nieko neišeina, o su elgesiu tuo labiau. Tada sukilo klasės tėvai, buvo susirinkimai, savivaldybės raštai, budėjimai, stebėjimai, saugojimai ir visa kita.“
Galiausiai antrokui buvo skirtas namų mokymas, dėl ko, pasak pedagogės, jis prarado socialinius įgūdžius: „Jis neina į klasę, jeigu nors vienas vaikas ar suaugęs žmogus be mokytojo stovi. Bet akademiniai dalykai gerėja (turbūt) ir buvo patenkinti mamos lūkesčiai.“
Dalis metodų atrodo drastiški
Kaip dirbti su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sutrikimų, mokyklos spec. pedagogė šiek tiek žinojo, nes dirba terapeute centre, kuris teikia pagalbą autistiškiems vaikams. Vėliau mokykla kartu su Sveikatos biuru pradėjo inicijuoti konferencijas, seminarus, mokymus, atvejo analizes su užsienio specialistais tiek tėvams, tiek mokytojams. Mokyklos atstovai sako, kad nemažai projektų paremia ir Klaipėdos rajono savivaldybė.
Pedagogai sako, kad visi mokyklos mokytojai skirtingi – vieni domisi šiais vaikais, kiti – nekreipia dėmesio.
Pasak spec. pedagogės, kai kurie metodai iš šalies žiūrint atrodo drastiški. Ji pasakoja, kad kartais vaikus tenka išnešti ar ant jų atsigulti, nors pagal įstatymą prie vaikų negalima prisiliesti: „taip ir prasilenkia realybė su mūsų išleistais įstatymais, bet norint gerovės visiems, taikai dalykus, kurie yra reikalingi“.
Be to, turintys elgesio ir emocijų sutrikimų mokiniai neretai užkliudo kitus vaikus. „Incidentų neišvengsi. Kaip sakė vienas kolega: „Mokykla gyvas organizmas“, tai nerealu, kad nebūtų“, – sako A.Grimalis. Dėl vaikų su elgesio ir emocijų sutrikimais Dovilų mokyklai dažnai tenka bendrauti su policija, savivaldybe, ne kartą buvo nuskambėjusi ir žiniasklaidoje. Specialistai atkreipia dėmesį, kad į turinčius tokių sutrikimų visi žiūri pro padidinamąjį stiklą.
Pasak mokyklos vadovo, dauguma tėvų palaiko tai, kad mokykloje mokosi vaikai su negalia ar turintys sutrikimų, o priešiškai nusiteikusių buvo vos keletas. A.Grimalis teigia, kad svarbu tėvams viską paaiškinti.
Pedagogai sako, kad visi mokyklos mokytojai skirtingi – vieni domisi šiais vaikais, kiti – nekreipia dėmesio. „O jei nekreipia dėmesio, reiškia, esi niekas, tai galiu neduodi užduočių, nežiūrėti ir pan. – jo tiesiog nėra“, – sako S.Venckienė. Pasak jos, vaikas negavęs dėmesio pradeda blogai elgtis: „Jei dėmesio negauni, jo gali gauti lengviausiu būdu – blogai besielgdamas (rėkdamas šaukdamas, keikdamasis). Tai tą jie ir daro.“
Pasak specialistų, labiausiai yra prisitaikę patys vaikai. „Jie dažnai ateina iš vienos grupės darželyje ir viskas vyksta natūraliai – jie užaugo kartu, į darželį kartu, į klasę kartu. Tai mes čia stresą patiriam, o tie vaikai nemato didelių problemų“, – sako spec. pedagogė.
Dovilų mokykla yra viena iš projekto „Mokykla visiems“ dalyvių. Tai yra Lietuvos negalios organizacijų forumo ir JAV ambasados Lietuvoje inicijuotas projektas, kurio metu įvairiose Lietuvos mokyklose rengiamos diskusijos ir kūrybinės veiklos, padedančios ieškoti būdų kurti visiems palankią ugdymo įstaigų atmosferą.
