Pakitęs elgesys
Ženklų, rodančių vaiko diskomfortą mokykloje, yra ne vienas. Dažniausiai tai priklauso ir nuo paties vaiko, ir geriausiai tai pasakyti gali tik patys tėvai – geriausiai jį pažįstantys. Vis dėlto, taip būna toli gražu ne visada. Šiais laikais dažnesnė situacija tokia – tėvams atrodo, kad viskas gerai, nes vaikas taip sako, o jis – tiesiog nepasako to, kaip iš tiesų yra. Suprasti, kad atžalos mokyklinis gyvenimas klostosi ne itin gerai, pasak mokytojų ir psichologų, galima ir iš vaiko elgesio.
Šiais laikais dažnesnė situacija tokia – tėvams atrodo, kad viskas gerai, nes vaikas taip sako, o jis – tiesiog nepasako to, kaip iš tiesų yra.
„Pirmasis signalas tėvams turėtų būti smarkiai, pastebimai pasikeitęs vaiko elgesys“, – teigė „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. Tam pritarė ir Trakų r. „Medeinos“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Vitalija Dovydėnienė: „Pirmas požymis – asmenybės raiškos kaita. Aišku, tai gali būti susiję ir su fiziologiniais pokyčiais. Tačiau dažnai vaiko elgesio pasikeitimus lemia kiti veiksniai. Vienas kurių – patyčios mokykloje“, – tikino pašnekovė.
Elgesio pakitimai, pasak psichologės J.S.Jasiulionės, gali būti patys įvairiausi, jie priklauso ir nuo vaiko amžiaus. „Nuo dažnesnės prastos nuotaikos, nerimo, nenoro daryti įprastų, iki tol patikusių dalykų iki užsidarymo kambaryje ir nenoro bendrauti su niekuo. Tai gali būti visiškai bet kokie įprastai situacijai nebūdingi elgesio pokyčiai“, – dėstė „Vaikų linijos“ specialistė.
„Viskas gerai“ – ne visada gerai
Dažniausiai grįžusio iš mokyklos vaiko tėvai paklausia, kaip jam sekasi. Išgirdę atsakymą „viskas gerai“, nusiramina ir džiaugiasi, kad atžalai puikiai sekasi. Girdėdami tokį atsakymą kasdien, tėvai galbūt jaučiasi dar geriau – vadinasi, jokių pokyčių nėra, viskas teka sava vaga.
Vieno klausimo – kaip tau sekasi – norint sužinoti tikrąją vaiko savijautą iš tiesų nepakanka.
Be jokios abejonės, yra atvejų, kai atžalai tikrai puikiai sekasi ir jis problemų mokykloje neturi, tačiau „Vaikų linijos“ psichologė atkreipia dėmesį, kad po atsakymu „gerai“, o ypač nuolatiniu, gali slypėti ir kitų dalykų. „Tai gali reikšti, kad iš tiesų nieko ypatingo mokykloje šiuo metu nevyksta. Arba galbūt, kad nėra nieko tokio, apie ką vaikas norėtų pasikalbėti tėvais. Tai gali rodyti, kad vaikas nori atsiriboti, atsitraukti, tačiau tuo pačiu gali reikšti ir tai, kad kažkas klostosi ne itin gerai“, – kalbėjo J.S. Jasiulionė.
Psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad vieno klausimo – kaip tau sekasi – norint sužinoti tikrąją vaiko savijautą iš tiesų nepakanka. „Juk vaikai – tokie patys kaip ir mes. Pagalvokime, juk ir patys, išgirdę klausimą – kaip sekasi – net ir iš artimo žmogaus, atsakome „gerai“, „normaliai“, nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų taip yra. Tam, kad sužinotum, kaip žmogus jaučiasi iš tiesų, juk reikia įdėti daugiau pastangų – ilgesnio pokalbio, tinkamos aplinkos ir, aišku, noro atsiverti“, – teigė pašnekovė. Būtent jo, pasak psichologės, šeimose dažnai ir pritrūksta.
Taip pat skaitykite: Lietuviai – vieni mažiausiai į vaikų ugdymą įsitraukiančių tėvų Europoje
Akivaizdžiausia – mokyklos vengimas
Kalbėdami apie problemas mokykloje, pats akivaizdžiausias ženklas, kad atžalai ugdymo įstaigoje negerai – nenoras į ją eiti, ypač, jei iki atsirandant problemoms, jis buvo.
Ženklas ir tai, kad vaikas beveik neturi draugų, pradeda prasčiau mokytis, ima praleidinėti pamokas, o galbūt net namo grįžta išteptais drabužiais ar apdraskytas.
„Baimės jausmas, manau, taip pat yra vienas pirmųjų signalų. Nenoras eiti vienam į mokyklą, baimė dalyvauti bendroje klasės ar mokyklos veikloje. Tai, kad vaikas beveik neturi draugų, pradeda prasčiau mokytis, ima praleidinėti pamokas, o galbūt net namo grįžta išteptais drabužiais ar apdraskytas.
Rimtas ženklas ir tas, kai tėvai tarp mokymosi priemonių gali pasigesti daiktų, kuriuos neseniai vaikui pirko“, – galimus patyčių ir smurto požymius mokykloje vardijo pavaduotoja.
Tai – pavyzdžiai iš realaus mokyklos gyvenimo, teigė V.Dovydėnienė. „Prieš keletą metų vienas aštuntokas atvykdavo maršrutiniu autobusu, ateidavo į mokyklą ir, dar neprasidėjus pamokoms, sugebėdavo išeiti ir tuo pačiu autobusu grįžti namo. Mama tuo metu jau būdavo darbe ir net nenutuokdavo, kad vaikas dieną leidžia namuose, o ne mokykloje. Tokio aštuntoko elgesio priežastis – negalėjimas apsiginti ir baimė būti įskaudintam ar sumuštam keleto agresyvių vyresnės klasės mokinių“, – pasakojo pašnekovė.
Pavaduotoja pabrėžė, kad toje situacijoje itin svarbų vaidmenį atliko klasės auklėtojas, kuris palyginti greitai išsiaiškino tokio vaiko elgesio motyvus. V.Dovydėnienė džiaugėsi, kad susiklosčiusią padėtį sutelkus visų pastangas ištaisyti pavyko, tačiau ne per vieną dieną. Tai tik rodo, kad vaikų elgesio pokyčius būtina stebėti tiek tėvams, tiek mokyklos bendruomenei, kad į problemas būtų sureaguota laiku.
Taip pat skaitykite: Smurtas ir patyčios tarp vaikų – ne tik mokyklos, bet ir tėvų reikalas
Svarbiausia – kalbėtis
Pasikeitęs elgesys, atsiradęs nenoras eiti į mokyklą, šalti ir lakoniški atsakymai į klausimas – tai vieni iš ženklų, kad atžala mokykloje jaučiasi ne itin gerai. Tačiau jei tėvai nori išsiaiškinti, kas vyksta iš tiesų, savaime aišku, turės ieškoti būdų prakalbinti vaiką. Geriausiu būdu tai padaryti J.S. Jasiulionė laiko atvirumą.
„Svarbiausia yra nemeluoti ir neveikti vaikui už akių. Ką mes darome, kai matome, kad artimo žmogaus elgesys pasikeitė? Pasakome – žinai, man dėl tavęs neramu, gal nori pasikalbėti? Jei nenori dabar, žinok, kad man tikrai rūpi ir aš pasiruošęs bet kada tavęs išklausyti ir tau padėti. Nereikia tikėtis, kad tai nutiks iš karto. Juk pačiam žmogui pokalbiui reikia pribręsti. Taigi su vaiku siūlyčiau elgtis lygiai taip pat“, – patarė psichologė.
Ką daryti, tokiais bandymais nepasiekus rezultatų? „Žengti tolimesnį žingsnį, bet vėlgi – laikantis atvirumo politikos. Tiesiog pasakyti, kad nerimas dėl jo savijautos nedingsta, o kadangi jis rūpi – norima sužinoti, kas vyksta. Būtent todėl, jei jis nenori papasakoti, ketinama kreiptis į mokyklą ar skambinti draugų tėvams ir klausti. Galbūt tada vaikas suvoks, kad rūpestis rimtas ir atsvers. Tačiau vėlgi – labai svarbu ir neperspausti“, – kalbėjo J.S.Jasiulionė.
Psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienas atvejis yra individualus ir iš tiesų reikia reaguoti ir į pačią situaciją. Vis dėlto, norint to išvengti dirbti ir bendrauti su vaiku reikia nuolat. „Geriausia yra nuolat domėtis vaiko pasauliu. Klausti ne tik, kaip jam sekasi mokykloje, bet žinoti ir jo draugų vardus. Paklausti, kaip sekasi jiems. Žinoti, kuriuos mokytojus mėgsta, kurių ne. Pasiteirauti, kaip sekėsi vienoje ar kitoje pamokoje. Ar buvo įdomu, kodėl neįdomu? Juk tai, kaip sekasi mokykloje, rodo toli gražu ne tik pažymys“, – neabejojo psichologė.
Pašnekovės teigimu, aktyvesnis įsitraukimas į vaiko mokyklinį gyvenimą turi ne vieną teigiamą pusę. Tėvų rūpestį jaučiantis vaikas greičiau pasipasakos jam apie iškilusias problemas, o galiausiai, saugiai besijaučiančiam vaikui, veikiausiai, jų mažiau ir iškils.
Projekto „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“ metu daugiau kaip 700 Lietuvos mokyklų įgyvendino prevencines programas, padedančias mokiniams ugdyti socialinius ir emocinius įgūdžius, pvz., „Olweus“, „Zipio draugai“, „Antrasis žingsnis“, „Lions Quest“. Projektas finansuotas ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
Kaip padidinti tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą ir vaiko ugdymą? Nors oficialūs tėvų susirinkimai – tik labai nedidelė šio proceso dalis, apklausos rodo, kad net ir tokia įsitraukimo forma vis mažiau patraukti tėvams. Ar sutinkate, kad aktyvus dalyvavimas mokyklos gyvenime yra būtinybė, o ne pasirinkimas? Ko reikia, kad tėvų susirinkimai nebūtų ignoruojami? Su kokiais sunkumais susiduriate spręsdami vaikų problemas mokykloje?
Mokytojai, tėveliai, kviečiame pasidalinti savo mintimis. Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame adresu tevu.susirinkimas@15min.lt. Įdomiausius laiškus publikuosime.