Šių laikų lietuvio, ypač jaunosios kartos atstovo, fantazija veikiausiai sunkiai sukurtų vaizdinį, kaip labai šios kalbos mokymasis pasikeitė nuo XIX a. Pagrindinė laikmečio problema nebuvo pamokos prie žibalinių lempų ar žvakių, be lentos ar profesionalų sudarytų vadovėlių.
„Balanos gadynės“ epochoje – mokslai papečkyje ir prie verpimo ratelio
„Mokymasis lietuvių kalba lietuvių kalbos buvo pasipriešinimas rusinimo politikai. Jame dalyvavo lietuvių visuomenė nuo pradinuko iki tėvų bei mokytojo, o už tai iki XX a. pradžios buvo baudžiama. Vadinamieji daraktoriai kalbos mokydavo nelegaliose mokyklose, kelioms dienoms ar mėnesiams įkuriamose kurio nors kaimo valstiečio troboje. Mokiniai, kieme išvydę įtartiną žmogų, turėjo per kelias sekundes paslėpti draudžiamą elementorių ir apsimesti dirbantys kasdienius ūkio darbus. Žvakės degdavo retai, nes buvo brangios, tad laikmečio elektra buvo balanos – ne veltui vienas garsiausių to meto daraktorių Mikalojus Katkus šią epochą pavadino „Balanos gadyne“, – daugiau nei šimto metų paveikslą įžodina Kėdainių istorikas Vaidas Banys.
Vietovėse, kuriose net tokių mokyklų nebuvo, vaikus mokė mamos ir šeimų vyresnieji. Kanoninė tokio mokslo iliustracija yra Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Skulptūrai pozavo tikra tos epochos mokytoja, prie ratelio mokiusi skulptorių lietuvių kalbos. Mokinio laikomas lietuvių kalbos elementorius buvo nelegaliai atgabentas knygnešių, kurių pavojingam darbui atminti sodelyje įrengta simbolinė Knygnešių sienelė.
Plintant nelegaliai lietuviškai spaudai, daugėjo ir „degančių akių“, norinčių gebėti ją skaityti.
„Lietuvių kalbos pirmiausia reikėjo praktiniais sumetimais. Netgi beraštis valstietis suprato: bus gerai, jei šeimoje bent vaikai sugebės kokį raštą perskaityti. Plito lietuviškos maldaknygės – lengviau buvo skaityti ir mokytis gimtąja kalba, negu kalti poterius lenkiškai.
Religingoje Žemaitijoje ir didesnėje Lietuvos dalyje provincijos valstiečiams lenkų kalbos tereikėjo katalikų bažnyčioje. Tačiau daraktorinėse mokyklose užgrūdinta jaunoji dvasininkų karta stojo į nuožmų vidinį karą dėl lietuvių kalbos grąžinimo į lenkiškumo tvirtove iki tol laikytą bažnyčią.
Nuo „Aušros“ epochos lietuviškajam nacionalizmui pradėjus auginti raumenis, tiek katalikų bažnyčioje, tiek spaudoje karaliavusios lenkų ir rusų kalbos nenoriai traukėsi į miestus ir dvarus. Plintant nelegaliai lietuviškai spaudai, daugėjo ir „degančių akių“, norinčių gebėti ją skaityti. Na, o kalbos norminimas moksliniu lygmeniu prasidėjo nuo XX a. pradžios“, – pasakojo V.Banys.
Kartos keičiasi, o moksleivių raštingumas – ne?
Kad ir kaip romantiškai skamba protėvių pastangos ir atsidavimas mokantis lietuvių kalbos ir ją apskritai puoselėjant, 15min kalbintos pedagogės – Vilniaus Sietuvos progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Aušra Krukonienė ir Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Dangira Nefienė – siūlė protėvių pastangas gerbti, tačiau skirtingų epochų tarpusavyje lyginti neskuba. 40 metų darbo patirtį sukaupusios pedagogės negretina netgi skirtingų paeiliui užaugusių kartų moksleivių.
„Ką kalbėti apie kartas, jeigu kiekvienoje klasėje yra gabių, atsakingai besimokančių, daug skaitančių, raštingų mokinių. Jokiu būdu negalima teigti, kad visi mokiniai yra neraštingi, neišsilavinę, neturintys motyvacijos mokytis ir neskaitantys knygų“, – pabrėžė A.Krukonienė.
Lituanistės laikėsi vieningos nuomonės: absoliutinti neraštingumą kaip visuotinį reiškinį nėra tikslinga, kadangi visais laikais buvo ir bus gabių, raštingų, kaip ir neturinčių motyvacijos, mažiau raštingų mokinių, tačiau apie kompleksinę raštingumo šalyje problemą kalbėti būtina.
Jokiu būdu negalima teigti, kad visi mokiniai yra neraštingi, neišsilavinę, neturintys motyvacijos mokytis ir neskaitantys knygų.
„Išmokti skaityti ir parašyti tekstą, kad jį būtų galima perskaityti, nėra sunku. Juk funkcinis raštingumas – kableliai, nosinės – tėra tik viena lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino dalis. Kalbame apie platųjį raštingumą – gebėjimą suvokti skaitomą tekstą, taisyklingą minčių raišką, teiginio pagrindimą argumentais. Šis gebėjimas, mano akimis, gerokai svarbesnis. Kaip jį išugdyti? Štai čia ir prasideda iššūkiai“, – pastebėjo D.Nefienė.
Tuo, kad raštingumo sąvoka apima ne vien lietuvių kalbos gramatikos išmanymą, bet ir bendrakultūrinius dalykus, įsitikinusi D.Nefienė dalijasi dar vienu nerimą keliančiu reiškiniu: „Vaikai, išgirdę Lazdynų Pelėdos vardą, veikiausiai neišvardins visų jos kūrinių, bet pažins, kas ji buvo, o štai Kipro Petrausko dažnai ir nežino. Auga vaikai, kuriems nei Aleksandras Puškinas, nei Michailas Lermontovas nieko nesakys. Tai – platesnio akiračio požiūrio ir kultūros klausimas.“
Neraštingumo užuomazgos – šeimoje, darželyje stinga dėmesio tarčiai
Nors lietuvių kalbos rašyba yra sudėtinga, ir kai kurie abiturientai neišlaiko valstybinio brandos egzamino, šio reiškinio šaknys, pasak A.Krukonienės ir D.Nefienės, slypi visai ne kalbos sudėtingume. Pedagogių teigimu, tai – vertybių ir požiūrio reikalas, užsimezgantis dar šeimoje.
„Pradėkime nuo vaikystės atributo – pasakų, kurias skaityti turėtų ne kompiuterio programa, o mama, tėtis arba seneliai. Vaikas turi natūraliai girdėti kalbą, suprasti, kad ji svarbi šeimos nariui. Pasakos – visapusiškas lavinimas: kalbiniai dalykai, žodyno mokymas, istorinė terminologija. Kai su vaikais rašome diktantą, galiu išsyk pasakyti, kurie užaugo be pasakų. Pasitaikius retesniam žodžiui, tarkime, „šlama“ ar „šilas“, jie klausia, ką tai reiškia“, – dėstė D.Nefienė.
Pasakas skaityti turėtų ne kompiuterio programa, o mama, tėtis arba seneliai.
A.Krukonienė išskyrė ir kitą iš šeimos į ugdymo procesą persikeliančią priežastį – mokymasis orientuojamas ne į žinias, o į patikrinimų ir egzaminų pažymius:
„Šeimoje formuojamas požiūris, kad už žinias svarbesnis pažymys. Tėvai su vaikais sudaro sandorius: „turėsi dešimtukus iš lietuvių ir anglų, devintukus iš matematikos ir istorijos – Kalėdoms gausi naujausią telefoną ar kompiuterį“. Antra, tėvai retai ugdo meilę knygai, kultūrai, nes patys, kai bendrauji, prisipažįsta neturį laiko skaityti. Jeigu neskaito tėvai, kodėl turėtų vaikai? Skaitymas tampa jeigu ne kančia, tai bausme. Be to, pastebiu, kad vaikai mažai skaito linijiniu būdu, dažniau – kilpiniu: tik tai, kas įdomu, šuoliuodami akimis per pastraipas. Dargi į rankas paima mažai lietuvių autorių kūrinių, kurių tekstuose atsiskleidžia kalbos grožis ir tautos būties esmė.“
Kita pedagogių įžvelgiama ugdymo spraga – tai, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose nėra skiriamas pakankamas dėmesys taisyklingos lietuvių kalbos tarties lavinimui.
„Kai ištarsime taisyklingai, galvoje atsiradęs signalas įgalins ranką taisyklingai užrašyti žodį. Didžiąja dalimi lietuviškai juk rašome taip, kaip girdime“, – pridūrė D.Nefienė.
Visa griaunanti arba statanti jėga – mokytojo asmenybė
Vieningos nuomonės lituanistės A.Krukonienė ir D.Nefienė laikėsi kalbėdamos ne vien apie pedagogo taikomos metodikos, bet ir jo asmenybės svarbą kalbos mokymo procese.
„Problema slypi skirtingų kartų santykiuose: mokytojai vyresni, o šiuolaikiniai vaikai ypač susiję su technologijomis, aktyvūs, mąsto ir veikia kitaip. Jie skaito kitaip ir save išreiškia kitaip. Karta, kurią mokau, labai protinga, praktiška, tačiau vis mažiau save atskleidžia tekstu, mažiau jų kuria, mažiau dėmesio kreipia į raiškųjį kalbėjimą – komunikavimą žodžiu, tad mažiau jo skiria ir gimtosios kalbos mokymuisi. Pastarąjį priima kaip natūralią duotybę, sunkią pareigą ar net kaip prievolę“, – kalbėjo A.Krukonienė.
Specialistė akcentavo, kad jaunimo ir daugelio mokytojų požiūris į gimtąją kalbą skiriasi. Pasak A.Krukonienės, ir pati kalba dažnu atveju jaunuoliams nebėra tokia svarbi dėl juos supančio spalvingo ir plataus kultūrinio konteksto: „Jie nardo interneto pasaulyje naudodami anglų kalbą. Viešoji erdvė mieste taip pat pilna angliškų užrašų, kurie į pasąmonę jaunam bręstančiam žmogui įrašo kitus kodus, todėl gimtoji kalba tampa periferine – tik siauram naudojimui – namuose, mokykloje, ji nebėra tokia svarbi. Kompiuterinės programos automatiškai pakoreguoja vaiko renkamą tekstą, jam pačiam reikia mažiau sukti galvą.“
Išeičių komplektas: nėra paprasta, bet įmanoma
Tačiau ko imtis, užuot pirštu badžius į neraštingumo Lietuvoje problematikos variklius, kad tendencija šalyje bent šiek tiek pagerėtų? Pedagogės iš Vilniaus ir Anykščių turi keletą pasiūlymų.
„Kartais sakoma, kad su neraštingumu reikia kovoti. Man nepatinka žodis ,,kovoti“, nes kovose visada yra nugalėtojas ir pralaimėjęs. Bijau, kad beraštystė gali laimėti, nors nedramatizuoju. Man labiau patinka žodis „dirbti“. Reikia daug ir labai kantriai dirbti, kad šiandieninis mokinys, kuris ieško to, kas jį patrauktų ir sudomintų, kuris priklauso globaliam pasauliui, išmoktų mylėti savo gimtąją kalbą, suvoktų ją kaip svarbiausią sistemą, atveriančią jį kaip unikaliausią asmenybę ir padedančią saugiai jaustis pasaulyje. O mokytojas kaip niekad turi tobulėti, ieškodamas būdų ir metodų geriau pažinti šiuolaikinį mokinį ir jo aktyvumą, imlumą, platesnį pasaulio suvokimą išnaudoti gimtosios kalbos mokymui. Viskas kinta, mokytis ir mokytis reikia kitaip, todėl mes, mokytojai, ieškome atsakymo į klausimą „Kaip?“. Turime matyti ir tai, kad klasėse vis daugiau mokinių, turinčių individualizuotas programas – jiems itin sunku mokytis kalbos taisyklių, netgi skaityti“, – svarstė Vilniaus Sietuvos progimnazijos lituanistė A.Krukonienė.
Reikia daug ir labai kantriai dirbti, kad šiandieninis mokinys, kuris ieško to, kas jį patrauktų ir sudomintų, išmoktų mylėti savo gimtąją kalbą.
Kolegei pritarė Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė D.Nefienė.
Pašnekovės manymu, pats mokytojas turi gerbti ir mylėti savo kalbą: „Svarbus pateikimas. Jeigu stovėsiu prie lentos ir vaikams aiškinsiu, kaip kalbą myliu, gerbiu, dar lininį rankšluostį pasitiesiu ir trispalve juostele perrišiu, jiems atrodysiu kaip iškasena ir atstumsiu. Mokytojo poza turi rodyti, kad ta kalba jam svarbi ir brangi. Jeigu klasė jaus, kad pačiam mokytojui nuobodu, tai kaip bus įmanoma ją apskritai sudominti?“
Anykščių miesto pedagogė įsitikinusi – būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp žaidybinių pamokos elementų, pramogos ir rimto darbo, nes, dirbdama triukšme, klasė rašybos neišmoks.
„Visur reikia harmonijos. Sudominti vaikus, kad jie išgirstų, klausytų, nėra lengva. Reikia pasitelkti visą žavesį ir ką tik gali, kad jie bent jau suklustų. Būtina į dėstomus dalykus pažiūrėti kūrybiškiau. Tarkime, aštuntokai susipažįsta su kirčiuotėmis. Ant stalo padėti žodynai. Vis dėlto pamoką pradedame ne nuo jų, o nuo mano pastebėto kelių minučių vaizdo įrašo „YouTube“ platformoje. Įraše Jonas ir Mantas su humoru kalba apie kirčiavimą. Reikėtų iš šono pamatyti, kaip vaikai juokėsi. Po to, žinoma, atsiverčiame žodynus ir mokomės rimtai“, – pasakojo D.Nefienė.
Problemų įžodinimas – akmuo po kaklu?
Vis dėlto lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė D.Nefienė kolegas ragina ne tik nenuleisti rankų ir į mokymo procesą pažvelgti kuo kūrybiškiau, bet, svarbiausia, kuo mažiau dejuoti.
Teigdami, kad auga beraščių karta, mes tiesiogiai pjauname šaką, ant kurios sėdime.
„Turiu omenyje nuolatinį kartojimą, kad „mūsų kalba tokia sunki“ ir kad „auga beraščių karta“. Toks kalbėjimas užkabina akmenį po kaklu. Jeigu jau mano kalba tokia sunki, ko man vargti ją mokinantis? Sakydami „ak, kokia gėda gerai neišmanyti lietuvių kalbos“, vėlgi sukelsime priešingą efektą – žmogus nuo gėdą keliančio dalyko slepiasi. Teigdami, kad auga beraščių karta, mes tiesiogiai pjauname šaką, ant kurios sėdime. Beraščių karta neauga. Auga mūsų vaikų karta, kuri yra kitokia, į pasaulį žvelgia kitaip, kuri užaugs ir su kuria viskas bus tvarkoje“, – pabrėžė D.Nefienė.
Šeimininkas Lietuvoje – tarnas užsienyje?
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, kalbėdamas apie neraštingumo Lietuvoje problematiką, pastebi nerimą keliančią tendenciją – moksleiviai nebeturi atsakymo į klausimą, kodėl jiems apskritai reikalingos taisyklingos lietuvių kalbos žinios.
„Motyvacijos ir noro stygius, veikiausiai. Sąlygos gerėja, o „Vargo mokykla“ išlieka. Naudojamės technologijomis, esame sotūs, šiltai apsirengę, visas sąlygas turime, tačiau mokytis ir tarpti sunku. Tas vargas – kitoks negu prieš šimtmetį, vis tik klausimas – ar lengviau jis įveikiamas? Manau, kad daug sunkiau įveikti šitą laikmečio patogumo nesupratimą negu supratimą, kad kažkas tau draudžia mokytis lietuvių kalbos. Elementaru: praradę tautinę savastį, tapsime kitų tautų tarnais. Kalba mums suteikia visas galimybes šioje valstybėje – kitos tėvynės juk neturime“, – svarstė A.Antanaitis.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
