Darbas atsiduria „šiukšlyne“
Jos tvirtinimu, po tarpinių peržiūrų iki galutinių dažnai darbą tenka perspausdinti – tai pareikalauja nemažai papildomų lėšų.
„Nuotraukas, planšetus, bei segtuvus po visų peržiūrų tiesiog galime išmesti į šiukšliadėžę, kadangi jie niekam nebėra reikalingi. Kai kuriuos geresnius planšetus pasiima kolegija, padeda juos į „fondus“, tačiau tai tik gražus pavadinimas. Realybėje jie yra padedami į sandėlį, kuris atrodo kaip šiukšlynas“, – pasakojo mergina.
Dvigubi standartai
Pasak jos, studentai per peržiūras esą negali reikšti savo nuomonės – neva taip pažeidžia etikos kodeksą ir yra kviečiami „ant kilimėlio“.
„Ten yra aiškinama, kad pažeidei etikos kodekso taisykles. Taigi visi studentai turi peržiūrų metu linksėti bei priimti tiek pagrįstą, tiek nepagrįstą kritiką. Tuo metu dėstytojai etikos kodeksą bei visas kitas taisykles gali pažeisti“, – dvigubus standartus įžvelgė studentė.
Komentarai be jokios cenzūros
Ji tvirtino asmeniškai išgirdusi štai tokios kritikos: „Va, šita gal ir nieko nuotrauka, tik mergaitė atrodo kaip ką tik iš***ta“. Mergina teigė, kad vienas iš dėstytojų taip pasakė, kai ji rodė neretušuotas nuotraukas, o mergaitė buvo po avarijos ir turėjo mėlynių ant kelių.
Kas jos keliams? Gal naktį bandė šuniuku? – toks esą buvo dėstytojo komentaras, pažvelgus į nuotrauką.
„Kas jos keliams? Gal naktį bandė šuniuku?“ – toks esą buvo dėstytojo komentaras, pažvelgus į nuotrauką.
Studentė taip pat pasakojo, kad dėl dėstytojų kompetentingumo jai kilo klausimų – esą dauguma iš jų neturi mokslinio magistro laipsnio.
„Antrame kurse buvo sugalvotos taisyklės, pagal kurias studentai studijose turi dirbti basomis (be batų, tik su kojinėmis ar šlepetėmis). Tokia taisyklė atrodo gana keistai, nes dėstytojai, bei studijose dirbantys laborantai vaikšto su batais. Įsivaizduokite kojas, šąlančias ant betono, kadangi studijoms ir kitos įprastai naudojamos fotografų patalpos yra rūsyje, į kurį, beje, turime eiti per lauką, nors ir yra koridorius, vedantis per pastato vidų, tačiau jis yra prieinamas tik kolegijos darbuotojams“, – piktinosi ji.
Auditorijose šalta tarsi laukeAntrame kurse, pasak jos, atsirado laborantai, iš kurių reikia pasiimti studijų raktus, fotoaparatus bei kitą techniką. Ir čia radosi bėda – esą juos dažnai sudėtinga rasti darbo vietoje.
„Neretai tekdavo laukti su modeliu už durų bei eikvoti tiek savo, tiek atėjusio modelio laiką. Šalta kojoms būna ne vien studijoje, bet ir kitose kolegijos auditorijose. Auditorijose yra elektriniai radiatoriai, kuriais galima patiems reguliuoti šilumą. Tačiau, kai paskaita vyksta tik po pietų, o iki tol dar niekas nedirbo toje auditorijoje, mes turėdavome sėdėti su striukėmis bei šalikais, kadangi taip greit auditorija neįšildavo“, – skundėsi ji.
Kai paskaita vyksta tik po pietų, o iki tol dar niekas nedirbo toje auditorijoje, mes turėdavome sėdėti su striukėmis bei šalikais, – skundėsi ji.
Pasijuto kaip mokykloje
Bestudijuodama šioje kolegijoje mergina esą pasijuto lyg antrą kartą lankytų mokyklą, nes kiekvienoje paskaitoje buvo žymimos „n“ bei „p“ raidės.
„Tų studentų, kurie nelankė daug paskaitų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių (dirbdavo, kadangi mokslai šioje kolegijoje yra tikrai nepigūs), tėvams buvo skambinama bei aiškinamasi, kodėl jie neina į paskaitas. Taip pat dėl nežmoniško krūvio ne vienam mano pažįstamam, besimokančiam šitoje kolegijoje, sustreikuodavo sveikata, trūkdavo miego ar tiesiog reikėdavo gerti raminamuosius, ypač prieš peržiūras ar sužinojus vertinimus po jų“, – skundėsi mergina.
Redakcijai parašiusios merginos kantrybė trūko trečiame kurse – mat tai diplominio darbo metai.
„Aš, turinti vidurkį 8, praleidusi minimaliai paskaitų, buvau neprileista prie viešo diplominio darbo gynimo. Tačiau blogiausia ne tai, kad vien aš, ar dar kokie du studentai, bet – 17. Iš vis studentų buvo 53 – mes, ištęstiniai, bei likę iš praėjusių metų ir pasiryžę bandyti dar kartą“, – piktinosi ji.
Recenzentų teko ieškoti patiems
Pasak merginos, nemaloniai ji buvo nustebinta ir dėl to, kad recenzentus teko rinktis patiems.
„Aš jį susiradau, vėliau, žiūriu, ir grupės draugė turi tą patį recenzentą, sakau „kur radai?“, o ji atsako – „katedros vedėja pasiūlė“. Pasirodo, mes susirandame juos ne tik sau, bet ir kitiems studentams bei palengvinam darbą katedros vedėjai“, – ironizavo mergina.
Toliau ji pasakojo, kad iki katedrinių diplominių gynimų darbo vadovei bei kitiems dėstytojams, kurie matė jos darbą, viskas buvo gerai, tačiau kaip ir per peržiūras, taip ir per gynimus esą jie rado prie ko prikibti. Ypač daug klausimų, pasak jos, iškilo dėl rašto darbo – darbo vadovei nebetiko tokia darbo struktūra ir mergina esą buvo išjuokta, kodėl taip, o ne kitaip buvo parašyta.„Kai norėjom išsiaiškinti, kodėl nebuvome prileisti prie viešų (kvalifikacinės komisijos) gynimų, buvo pateiktas atsakymas, jog vertinimo kriterijai buvo išsiųsti el. paštu prieš pat gynimus. Taigi, iš 17 neprileistų žmonių, 5 pateikė apeliacijas. Į jas buvo sureaguota, buvome pakviesti į posėdį. Dar kartą, kaip ir per peržiūras, buvome išjuokti“, – pasakojo mergina.
VDK konkrečios apeliacijos formos neturi, taigi jaunuoliai susirado ją internete ir parašė. Per posėdį merginos buvo klausiama, kodėl jos apeliacija panaši į kitos grupės draugės – galbūt tai plagiatas? Tai, žinoma, pasak merginos, visai komisijai sukėlė daug juoko.
Įsikišo tėvai
Prie šios situacijos esą prisidėjo ir tėvai, kurie bandė skambinti direktoriui ir klausti, kas ir kaip vyksta. Direktorius neva pats nežino arba nenori žinoti, kiek studentų tiksliai yra neprileistų.
„Minėjo, kad gal penki, na, gal ir daugiau. Taip pat iš direktoriaus buvo klausimas, ar jūsų dukra nėra protiškai atsilikusi, galbūt ko nors per paskaitas neišgirdo ir ką nors ne taip padarė, kad nebuvo prileista prie gynimų“, – piktinosi mergina.
Iš direktoriaus buvo klausimas, ar jūsų dukra nėra protiškai atsilikusi, galbūt ko nors per paskaitas neišgirdo ir ką nors ne taip padarė, kad nebuvo prileista prie gynimų, – piktinosi mergina.
Taigi, iš penkių, anot studentės, pateikusių apeliacijas, tik vienai merginai buvo leista gintis toliau. O kitiems beliko laukti pusę metų, sumokėti 730 eurų bei tikėtis apsiginti ir gauti diplomą kitais metais.
Sovietinių laikų siuvimo mašinos
Šia kolegija mergina sako esanti nepatenkinta ne viena – piktinasi ir kiti joje studijuojantys.
Mergina, kuri baigė mados dizainą, prieš metus apie kolegiją esą atsiliepė šitaip: „Darbo tikrai daug, kentėjau ir dirbau sukandusi dantis. Kurso draugės per paskaitas juokaudavo, kad įlindusios į spintą verkia po kelias valandas. Pusė metų darbo buvo laiko gaišimas, per kurį nepatobulėjau nei kaip dizainerė, nei kaip stilistė. Pirmame kurse išmokau pasiūti suknelę ir tympas. Nepaisant to, kad siuvimas vyko kabinete, kuriame buvo vos kelios siuvimo mašinos, dauguma dar sovietinių laikų.“
