Vieniems šis rašytojas – gal tik praėjusio amžiaus legenda, kitiems galbūt gyvenimo guru, o dar kitiems – žmogiškos drąsos, ryžto ir išlikimo savimi, nepaisant gyvenimo negandų, simbolis. Ernesto Hemingvėjaus vardas dažnai sutinkamas įvairiose meninės raiškos situacijose: tai ir įkvepiantis mąslus personažas Woody Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ (ang. Midnight in Paris, 2011), ar nuolatinės intertekstinės užuominos šiuolaikinėje literatūroje.
Kitas žymus amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas (1922-2007) savo paskutinį romaną Timequake (liet. „Laiko drebėjimas“) (1997) pradėjo aliuzija į garsiausią Ernesto Hemingvėjaus novelę „Senis ir jūra“, teigdamas, jog toli gražu ne kiekvienam pavyksta sugauti savo gyvenimo žuvį. Kukliai teigdamas, kad nežino, ar jam pačiam vis dėlto pavyko sugauti tą žuvį, K.Vonnegutas tarsi įkūnija daugelio JAV kūrėjų, kuriems Ernestas Hemingvėjus buvo lyg švyturys ar kelrodė žvaigždė, siekius ir pastangas bent sąlyginai prilygti garsiajam rašytojui.
Žvelgiant į Ernesto Hemingvėjaus reiškinį iš dabartinio skaitytojo perspektyvos, nesunku suprasti, kad rašytojas savo kūryba, charizma ir gyvenimo stiliumi peržengė vienos šalies (t.y. JAV) ribas. Jo kūryboje randame sąsajų su įvairiomis pasaulio vietomis: neabejotinai sutiksime ir gyvenimo dramas išgyvenantį vienišių, klajojantį Mičigano ežero pakrantėse, ir šėliojantį bohemiškos bendruomenės atstovą Paryžiuje, ir susimąsčiusį klajūną Afrikoje, kareivį Italijoje, ar gyvenimo pilnatvę išgyvenantį aistruolį Ispanijoje.
Galime prisiminti ir dažnai rašytojui klijuojamą etiketę „Prarastosios kartos atstovas“, kurią nesunkiai galėtume pervadinti į „Atrastąją kartą“. Juk iš tiesų, kaskart skaitydami E.Hemingvėjaus kūrinius galime atrasti daug naujo, kaip, beje, ir dar kartą atsiversdami J. D. Salingerio (1919-2010) kultinį romaną „Rugiuose prie bedugnės“ (angl. Catcher in the Rye, 1951). Juk keičiamės ir mes visi – gaudome savąsias žuvis, kurios kiekvieną dieną darosi didesnės, gražesnės, spalvingesnės. Todėl ir noriu paklausti būsimų studentų – ar jie dar tik žvejoja, o gal jau sugavo savo ŽUVĮ?