Į mokslinius tyrimus investuoja vos 1 proc.
„Svarbus aspektas yra vis dar egzistuojanti mokslu grįstų inovacijų kultūros ir jų vertės supratimo versle stoka. Nors situacija keičiasi, bet Lietuvos ekonomikos struktūroje tebedominuoja į pigių darbo veiksnių išnaudojimą orientuotas verslo modelis. Vos 1 proc. visų verslo įmonių investuoja į mokslinius tyrimus“, – sako Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
Maža to, anot pašnekovo, pažangiųjų ir vidutiniškai pažangių technologijų gamybos sektoriuose dirbantieji Lietuvoje tesudaro vos 2,2 proc. visų dirbančiųjų, kai vidutiniškai ES – 5,5 proc. Tai, pasak jo, reiškia, kad Lietuvos pramonėje tik kas aštunta darbo vieta yra aukštesnę vertę kurianti, kai ES tokių – trečdalis.
Problema ir tai, kad Lietuvoje daugelis įmonių – nedidelio kapitalo, 81 proc. visų mūsų šalies įmonių yra mažos, t. y. įdarbinti ne daugiau kaip devyni žmonės. Be to, mažų įmonių skaičius per dešimtmetį išaugo 40 proc. Į šiuos duomenis pirštu beda R.Petrauskas.
„Viena vertus, tai rodo išaugusį žmonių verslumą, verslo įkūrimo galimybių ir sąlygų tam plėtrą, tačiau kartu reiškia, kad su problemomis susiduriama plečiant įmonę (taip pat ir mokslui imlią), iš labai mažos tampant smulkia, vidutine ir, galiausiai, didele. Mažos įmonės paprastai neturi didesnių galimybių investuoti į technologijas – t. y. neturi reikiamo kapitalo investuoti į rizikingą, bet sėkmės atveju didelę grąžą, kuriančią mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklą, reikiamą nuosavą tyrimų infrastruktūrą ir intelektinės nuosavybės apsaugą“, – sako R.Petrauskas.
Visa tai lemia tai, kad net ir universitetui investuojant į moksliniais tyrimais grįstą verslą ar taip vadinamąsias atžalines įmones, bankroto tolerancija turėtų būti priimtina tiek universitetui, tiek rizikos kapitalo formavime dalyvaujančiai „Invegai“ ar Lietuvoje veikiantiems investuotojams, kurie vis dar nesiryžta investuoti į ankstyvos stadijos technologijas.
VU rektorius įžvelgia ir kitą problemą – jau kelerius metus išimtis viešiesiems pirkimams, reikalingiems moksliniams tyrimams, leidžia atitinkamas ES reglamentas, tačiau nacionaliniu mastu tai nėra realiai taikoma.
Universitetai praranda konkurencines pozicijas
Pasak R.Petrausko, viešieji pirkimai mokslo srityje organizuojami tokiomis pat procedūromis, kaip bet kurių kitų paslaugų ir prekių pirkimai, todėl universitetai praranda konkurencines pozicijas, ypač konkuruodami dėl užsienio kapitalo verslo užsakymų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sprendimams.
„Verslas, formuodamas užduotis mokslininkams, tikisi greitų mokslo sprendimų ir inovatyvių pasiūlymų. Tačiau dėl to, kad universitetas, kaip viešuosius pirkimus vykdanti organizacija, nepriklausomai nuo gaunamų lėšų (privačios ar viešųjų šaltinių lėšos) turi taikyti viešųjų pirkimų procedūras, jie negali būti greiti ir efektyvūs. Taip prarandame galimybes konkuruoti dėl kompanijų užsakymų, nors mokslinio potencialo tai daryti tikrai turime“, – aiškina R.Petrauskas.
