„Požiūris į mokslo srities darbuotojus yra paveldėtas iš 10-ojo dešimtmečio, kai Gariūnuose per vieną dieną buvo galima uždirbti dvi profesoriaus algas. Mūsų visuomenėje liko gajus požiūris, kad yra daug būdų, kaip nieko nesimokęs ir jokio aukštojo mokslo nebaigęs gali daug užsidirbti, tapti turtingu. Tas požiūris persidavė tų žmonių, kurie tada buvo Gariūnuose, vaikams. Ir nors jis po truputį nyksta, vis tiek dar yra labai gyvas, – diskusijoje apie tyrėjo profesijos prestižą kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys.
Mūsų visuomenėje liko gajus požiūris, kad yra daug būdų, kaip nieko nesimokęs ir jokio aukštojo mokslo nebaigęs gali daug užsidirbti, tapti turtingu, – kalbėjo A.Čenys.
Pirmą kartą šį savaitgalį vykusioje doktorantų stovykloje jaunieji ir jau daug pasiekę mokslininkai bei kiti iškilūs VGTU bendruomenės nariai diskutavo apie tyrėjo profesijos prestižą – koks jis yra dabar ir ko reikia siekiant į Lietuvos mokslo elitą pritraukti jaunų bei ambicingų žmonių.
VGTU Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė pastebėjo, kad žmonės, kurie iš tikro turi tyrėjo pašaukimą, mažai rūpinasi prestižu. „Dažnai mokslininkai filmuose vaizduojami kaip truputį išprotėję, neįprastai apsirengę keistuoliai – toks įvaizdis kilo iš to, kad realybėje dirbti mokslinio darbo žmonės ateina negalvodami, ką apie juos mano kiti. Jie turi klausimą, sritį, kuri jiems įdomi, žino, ką nori ištirti, rasti, sužinoti ir siekia to nepaisydami aplinkinių nuomonės“, – kalbėjo ji.
Diskusijos moderatorius, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto docentas dr. Justas Nugaras pastebėjo, kad, UNESCO duomenimis, tyrėjo darbą dirbančių žmonių pasaulyje nėra daug – vos 7 mln., kai tuo tarpu gydytojų yra dvigubai (apie 15 mln.), o programuotojų ir IT specialistų – beveik tris kartus daugiau (apie 19 mln.). Dėl to, anot jo, tyrėjo profesija nėra gerai suprantama, žinoma ir ne visur vienodai pripažįstama. Vis dėlto, net jei tyrėjų yra mažiau nei kitų profesijų atstovų, būtent jie sudaro universiteto dėstytojų, ugdančių būsimuosius specialistus, branduolį.
J.Stankevičienė atkreipė dėmesį, kad iš esmės mokslininko prestižą kuria patys mokslininkai. „Trap savo draugų aš esu vienintelė mokslininkė, tad kokią jie mane mato, ką jiems papasakoju apie universitetą, savo darbą, tokią nuomonę apie šią sritį jie ir susidaro. Mes patys esame šios profesijos ambasadoriai“, – sakė ji.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad mokslinio laipsnio prestižas labai priklauso nuo šalies. Anot VGTU strateginės partnerystės prorektorės doc. dr. Astos Radzevičienės, ypač hierarchinėse valstybėse, pavyzdžiui, Azijos šalyse, turėti daktaro laipsnį – itin didelis prestižas. „Kai kuriose šalyse įgijus daktaro laipsnį jis įrašomas į pasą, į tave visada kreipiamasi prie vardo pridedant „daktarė“. Pavyzdžiui, Indijoje net gyvenimo partneriai ieškomi pageidaujant, kad jie turėtų mokslų daktaro laipsnį. Tokiose šalyse daktaro „etiketę“ pripažįsta absoliučiai visi visuomenės nariai“, – pasakojo A.Radzevičienė.
Taip pat skaitykite:
Stebint šių metų VGTU doktorantūros pirmakursius, galima atkreipti dėmesį į tai, kad gana didelę jų dalį sudaro sėkmingai verslo sektoriuje veikę žmonės, kurie po studijų padarė didesnę pertrauką ir dabar vėl grįžo į universitetą. Jiems reikia tų žinių ir tam tikro pripažinimo bei įvertinimo. Vien buvimo versle jiems nebepakanka.
„VGTU doktorantų iniciatyva rengti stovyklą, kelti aktualius visuomenei klausimus ir pradėti diskusiją jau parodo jaunųjų mokslininkų brandą ir siekį atstatyti bei kelti mokslininko profesijos prestižą. Skatinti rinktis tyrėjo kelią ir doktorantūros studijas yra vienas iš valstybės prioritetų. Jauni protai ir jų keliamos idėjos yra aukštojo mokslo ir bendrai viso mokslo ateitis“, – optimistine ateities vizija diskusiją užbaigė VGTU mokslo ir inovacijų prorektorius.
