„Tegul ši sielovados stotelė vėl tampa sakralia erdve, kurioje kiekvienas universiteto studentas, dėstytojas, darbuotojas patirtų dvasinę atgaivą ir ramybę, bendrystę ir palaikymą, būtų priimtas, sustiprintas ir padrąsintas krikščioniškai tikėti, žmogiškai gyventi. Kad čia lydėtų geros mintys, o žmonės išeitų laimingesni, negu atėjo“, – šventindamas naują erdvę linkėjo VU Šv. Jonų bažnyčios prefektas ir VU kapelionas Vidmantas Šimkūnas.
Čia iki 1773 m. buvo studentų koplyčia, caro valdymo laikais pusė jos nugriauta.
Mintis bažnyčioje įkurti uždarą erdvę sielovadai dar prieš dvylika metų kilo Šv. Jonų bažnyčios viceprefektui Antanui Saulaičiui SJ. Tuo metu jis skaitė studentams paskaitas ir ieškojo erdvės, kur galėtų tai daryti.
Labai reikėjo jaukios neformalios vietos, kurioje studentai pabendrautų krikščioniškoje aplinkoje. Idėja įgyvendinta negreitai. Sprendimą buvusį knygų sandėlį skirti sielovados reikmėms priėmė tuomet rektoriaus pareigas ėjęs prof. Jūras Banys, patalpų įrengimu rūpinosi dr. Aleksas Pikturna. Čia iki 1773 m. buvo studentų koplyčia, caro valdymo laikais pusė jos nugriauta.
Modernios, šviesios naujosios patalpos labai išsiskiria iš bendro bažnyčios interjero. Architektai broliai Mečislovas ir Martynas Valevičiai veidrodžiais ir šviesiomis sienomis sukūrė didesnį erdvės tūrį. Didžiojoje koplyčios erdvėje atidengtas senasis autentiškas grindinys, jis perrinktas ir impregnuotas. Liko ir autentiškos metalinės durys, puošiančios įėjimą į koplyčią. Buvusiame knygų sandėlyje įrengtas kapeliono kabinetas. Į jį galima patekti tiek iš Šv.Jonų gatvės, tiek iš bažnyčios.
„Pirmiausia galvojome apie pirmakursius, kurie atvyksta į Vilnių iš mažesnių miestelių, kaimų, kuriuose buvo bendruomenės. Norėjome, kad jie ir čia jaustųsi kaip namuose. Nemažai alumnų tuokiasi mūsų bažnyčioje, dabar turėsime uždarą erdvę pasirengimo santuokai, vaikų Pirmosios komunijos kursams, kitiems sielovados reikalams, nes iki šiol tekdavo naudotis ir universiteto auditorijomis.
Kiekvieną vakarą bažnyčioje vyksta aktyvus bendruomenės gyvenimas, tad uždarų patalpų klausimas visada buvo labai aktualus. Kunigo kaip psichologo vaidmuo visuomenėje tampa labai svarbus. Iki šiol dėl uždaros erdvės stokos eidavome nuošaliau su žmogumi pasikalbėti ant suolo“, – mintimis dalijasi viceprefektas A.Saulaitis SJ.
„Jėzuitų akademiniai tinklai išsiraizgę po visą pasaulį. Tokios sielovadinės stotelės labai populiarios Vakarų universitetuose, kur universitetai turi savo kapelionų komandas. Tikimės, kad apsirūpinti literatūrine ir metodine medžiaga padės viso pasaulio broliai jėzuitai“, – sako VU kapelionas V.Šimkūnas.
Bendruomenės reikalų prorektorė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė džiaugiasi gyva jėzuitiška tradicija: „Pirmiausia tai kunigo darbo vieta. Uždaroje konfidencialioje erdvėje kapelionas galės teikti dvasinę pagalbą. Mūsų bendruomenė didelė, tad nutinka visokių situacijų. Džiaugsmingoji gyvenimo pusė – vestuvės, krikštynos, Pirmoji komunija. Šiems momentams pasirengti irgi reikia sąlygų.“
Koplyčiai suteiktas kun. Alfonso Lipniūno vardas. Jis buvo paskutinis VU kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas (1940–1943), labai mylimas studentų, jų globėjas ir dvasinis vadovas.
