Ką tik išrinkto rektoriaus inauguracija numatyta balandį. Iki tol Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjo pareigas einantis profesorius glausis kukliame kolegos kabinete Fizikos fakulteto septintajame aukšte.
Fotosesijai A.Žukauskas renkasi ne darbo stalą – vedasi į lauką, kur šalia jau duris atvėrusios modernios universiteto bibliotekos kyla nauji statiniai.
Citavimas artėja prie 2,5 tūkstančių, bet tai jau mūsų, mokslininkų, žaidimai.
Vos įžengus į statybų aikštelę, prieš akis iššoka įširdęs apsaugininkas: „Kaip jūs čia patekote?! Be šalmų!“ Vyriškis nežino, kad A.Žukauską galima vadinti į dangų besistiebiančio komplekso krikštatėviu. Jis – Vilniaus slėnių asociacijos vadovas.
A.Žukauskas nė kiek neįsižeidžia – šypsosi ir tiesia ranką. „Naujasis universiteto rektorius“, – be jokios arogancijos bando susipažinti. Tačiau uolus teritorijos prižiūrėtojas į mandagumo gestą neatsako ir rankos nepaspaudžia. Neatlyžęs fotosesijai liepia gauti statybas prižiūrinčios bendrovės direktoriaus leidimą.
Pažliugusiu statybvietės kiemu A.Žukauskas nulinguoja iki būdelės – susitaria. Jau po visko apibendrina: „Labai sargus sargas.“
Regalijas jau susižėrė
Būkime atviri: nieko keista, kad apsaugininkas A.Žukausko nepažino. Plačiajai, ne akademinei, visuomenei naujojo Vilniaus universiteto rektoriaus pavardė nelabai ką sako.
Tačiau universiteto reikaluose A.Žukauskas – ne naujokas. Net sunku atsekti, kada jis tapo universiteto Senato nariu – nėra elektroninių dokumentų. Spėjama, kad maždaug nuo 1997 metų.
Jis kūrė ir 2000-ųjų, ir patį naujausią universiteto Statutą – dalyvavo visose peripetijose Konstituciniame Teisme ir Seime. Be to, dešimtmetį ėjo Taikomųjų mokslų instituto direktorius pareigas.
Tėvas turėjo lenkiškų šaknų, mama – rusė su ketvirtadaliu čigoniško kraujo, vadinasi, aš turiu aštuntadalį.
A.Žukauskas yra tikrasis Mokslų akademijos narys. Numeris 103 iškaltas ant auksinio ženkliuko, žvilgančio profesoriaus švarko atlape.
Laboratorijoje A.Žukauskas mirko jau seniai. Tačiau 2002 metais už darbus, kurie atlikti paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje – tais laikais, kai laboratorijoje plušo juodai – mokslininkas įvertintas Lietuvos mokslo premija.
Po penkerių metų A.Žukauskas sulaukė Lietuvos mokslų akademijos vardinės Povilo Brazdžiūno premijos. Tais pačiais 2007-aisiais gavo IEEE Donaldo G.Finko premiją už geriausią publikaciją.
2008 metais jam skirta Nacionalinė pažangos premija už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką Lietuvoje. Kitaip tariant, Lietuvoje A.Žukauskas yra surinkęs beveik visas mokslo regalijas. Kaip savo srities specialistas jis žinomas ir pasaulinėje arenoje.
„Citavimas artėja prie 2,5 tūkstančių, bet tai jau mūsų, mokslininkų, žaidimai“, – šypteli.
Karjeros kelią nulėmė genai?
A.Žukauskas neturi, ko slėpti, todėl praveria duris ir į asmeninį gyvenimą. Gimė Vilniuje, tačiau dar vaikystėje su šeima persikėlė į Šiaulius, kur 1957–66 metais tėvas ėjo Šiaulių pedagoginio instituto rektoriaus pareigas, o motina buvo mokyklos direktorė, be to, dėstė istoriją.
1968 metais Žukauskai grįžo atgal į sostinę – tėvas tapo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo viceministru, kai ministras buvo Henrikas Zabulis.
„Matyt, kažkas persidavė genetiškai“, – pasvarsto A.Žukauskas.
Kalbant apie genetiką ir kraują, jis turi ir lenkiško, ir rusiško, ir netgi čigoniško.
„Mamą tėtis vedė Rusijoje, studijuodamas aspirantūrą Maskvoje. Tėvas turėjo lenkiškų šaknų, mama – rusė su ketvirtadaliu čigoniško kraujo, vadinasi, aš turiu aštuntadalį“, – atvirauja pašnekovas. Jo sesuo baigė mediciną, dirbo gydytoja, tačiau vėliau pasuko į verslą.
Didžiuojasi žmona ir dukromis
A.Žukauskas kaip vizituojantis mokslininkas pagal mainų programą pusmetį praleido JAV. Ten parašė ir išleido knygą apie naujausias apšvietimo technologijas, išverstą ir į kinų kalbą.
Mano žmonos knygų vien Lietuvoje parduota daugiau nei maniškės visame pasaulyje.
„Tačiau mano žmonos knygų vien Lietuvoje parduota daugiau nei maniškės visame pasaulyje. 2000 egzempliorių mokslinės literatūros – jau didelis pasisekimas“, – palygina A.Žukauskas ir pristato: jo žmona – psichologijos profesorė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rita Žukauskienė, parašiusi graibstyte graibstomą vadovėlį „Raidos psichologija“ ir „Kriminalinio elgesio psichologiją“.
Dar labiau A.Žukauskas didžiuojasi dukromis – 27 metų Kotryna ir 31-erių Agne. Jaunėlė studijavo dizainą Vilniaus dailės akademijoje, tačiau po dvejų metų išvyko į Angliją, kur baigė Kingstono universitetą.
Kotryna dabar gyvena Lietuvoje, o dirba tarptautinėje rinkoje. Ji laisvai samdoma iliustratorė, kurios piešiniai publikuojami ir „Washington Post“, ir „Scientific American“.
„Vakar visa laiminga grįžo iš Kauno, kur dalijosi sėkmės istorija, aiškino, kaip reikia dirbti, nes daug kas baigę menus lieka bedarbiai. Lietuvoje ji gavo labai gerus pagrindus: blizgėjo prieš anglus su mūsų fundamentiniu išsilavinimu – meno istorija, meno filosofija ir pan. Bet ten išmoko verslumo – kaip parduoti savo produktą“, – aiškina A.Žukauskas.
Ji blizgėjo prieš anglus su mūsų fundamentiniu išsilavinimu – meno istorija, meno filosofija ir pan. Bet ten išmoko verslumo – kaip parduoti savo produktą.
Vyresnėlė Žukauskų duktė Agnė nusekė tėvo pėdomis – Švedijoje apsigynė disertaciją iš medžiagų inžinerijos ir Linköpingo universitete įgijo daktaro laipsnį.
„Dabar gavo grantą Vokietijoje, todėl su sutuoktiniu – Švedijoje sutiktu lietuviu – persikėlė į Freiburgą. Bet ji pasiryžusi grįžti į šitą pastatą, jau susitarusi su direktoriumi, kuris net dreba, kaip jos laukia“, – pasididžiavimo neslepia A.Žukauskas.
Susipažinę su A.Žukausku pradedame pokalbį apie naujas pareigas ir atsakomybę, apie laukiančius iššūkius.
– Žodis – ne žvirblis: viešai pažadėjote, kad per penkerius jūsų kadencijos metus Vilniaus universitetas atsidurs tarp 400 stipriausiųjų pasaulyje.
– Esu daug važinėjęs po tarptautines konferencijas, skaitęs paskaitų ir pranešimų Nepale, Japonijoje, Taivane, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV, Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, aj, net nepamenu. Nors vykdavau moksliniais tikslais, visada neformaliuose pokalbiuose domėdavausi universiteto valdymo struktūra.
Su danų profesoriais, kai buvau pakviestas oponuoti disertacijai, diskutavome apie jų šalies aukštojo mokslo reformą, kurią vykdė Andersas Fogas Rasmusenas, vėliau tapęs NATO generaliniu sekretoriumi. Taigi, buvo tvirtas kumštis. Ne visi patenkinti reforma, bet iš esmės sutinka, kad ji išėjo į gerą.
Manau, į Daniją mums ir reikėtų orientuotis, bet įsigilinus, o ne paviršutiniškai kopijuojant.
– Ar estai irgi rėmėsi danų patirtimi? Pagal QS reitingą VU šiuo metu yra 551–600 vietoje, o Tartu universitetas su keliomis kitomis įstaigomis dalijasi 379 vietą.
– Tartu universiteto reformos labiau perimtos iš Suomijos. Estai net Švietimo ir mokslo ministeriją iš Talino į Tartu ištempė. Be to, sugebėjo pritraukti didesnius resursus, jų biudžetas, tenkantis vienam studentui, didesnis, universitetų Estijoje mažiau, todėl jie geriau valdo išteklius.
Pagal mokslą atsiliekame mažai – daugiausiai pagal reputaciją (universiteto žinomumą tarp mokslininkų – red. past.), kuri reitinge ir užima liūto dalį, net 40 proc. Dar 10 proc. sudaro verslo, tai yra darbdavių, reputacija – kiek žino, kiek girdėję apie universitetą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Naujasis rektorius Artūras Žukauskas: silpniausia Vilniaus universiteto vieta – reputacija
Taigi, ką tai reiškia? Labai paprasta – viešuosius ryšius. Universitetai, kurie vykdo aktyvią viešųjų ryšių politiką, surenka daugiau balų. Daugiau dėmesio tam skirsime ir mes.
– Vizijos ir užmojai – viena, o realūs darbai – visai kas kita. Universitetas – didžiulė, inertiška struktūra – ar pavyks ją išjudinti?
– Pasaulyje yra daug didesnių įmonių – ir jos kažkaip persitvarko. Turime gerą strateginį planą – dabar reikia jį įgyvendinti.
Strateginiame valdyme yra keturi komponentai: pirma, reikia žinoti, ką daryti, antra, kaip daryti – čia jau sunkiau, tam reikia valios. Trečia, tačiau labai svarbu, ar yra, kas pasako, ar teisingai darote. Tas, kas pasako, universitete atsirado tik pernai – tai Ingridos Šimonytės vadovaujama taryba. Ji – labai svarbus elementas strateginiame valdyme.
Ketvirtas, ypač svarbus dalykas, kai pasako ir įvertina, turi būti follow up'as, t. y. kitos priemonės, kurios grįžta į pirmą punktą. Tada reikia pakoreguoti planą, pažiūrėti, kaip jis vykdomas, ir važiuoti toliau. Tas procesas taip ir sukasi.
Labai svarbu, kad strateginio plano tikslai ir uždaviniai būtų suprantami kiekvienam organizacijos nariui. Jei tai – tik specifiniai dalykai – tai nėra strategija.
Jei šiandien paklausite bendruomenės narių, vargu, ar jie išvardytų bent kelis strategijos punktus. Dauguma jos net neskaitę. Štai čia ir prasideda strategijos įgyvendinimo vadyba – kad kiekvienas organizacijos narys labai aiškiai tuos tikslus suvoktų. Ir patikėtų, kad įgyvendinant priemones organizacija laimės.
– Bet kaip priversti patikėti?
– Lentynoje turiu draugo iš Vokietijos į lietuvių kalbą išverstą knygutę – inovacijų vadyba įmonėse. Knyga pradedama Antoine de Saint Exupéry žodžiais: „Jei nori statyti laivą, nepradėk nuo vyrų įtikinėjimo pjauti rąstus. Pirmiausia priversk vyrus ilgėtis beribės bekraštės jūros.“ Čia ir yra strateginio valdymo esmė. Jei kiekvienas universiteto bendruomenės narys nesupras savo vaidmens ir indėlio – nieko nebus.
Tai – ne stebuklai, o versle išplėtoti ir taikomi metodai. Bendrovės „Thermo Fisher Scientific“ generalinis direktorius Algimantas Markauskas irgi yra mūsų Taryboje. Jis – nuostabus vadybininkas. Jo vadovaujamas „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys 2014 metais pripažintas geriausiu padaliniu visoje multimilijardinėje JAV kompanijoje, turinčioje 500 padalinių.
Verslo praktiką ir jau išbandytas metodikas stengsimės pritaikyti universiteto valdyme.
– Jau girdžiu dėstytojus sakant: jūros ilgėtis gražu, bet mes norime ir žuvies, kitaip tariant – didesnio atlyginimo. Kaip motyvuosite žmones, kurie jau pavargo būti iniciatyvūs, nes – o kas iš to?
– Silpnai motyvuotus darbuotojus galima užkurti ir nekalbant apie pinigus. Motyvacijai labai svarbus elementas – pasitenkinimas darbu. Ir tame tik dalelę sudaro finansinis pasitenkinimas.
Jei nori statyti laivą, nepradėk nuo vyrų įtikinėjimo pjauti rąstus. Pirmiausia priversk vyrus ilgėtis beribės bekraštės jūros.
Daug svarbiau yra tai, kad darbuotojų vertybės sutaptų su organizacijos vertybėmis: jei į universitetą ateinama tik prisidurti prie algos, o darbuotojas vadovaujasi tik išgyvenimo strategija – blogai. Esame pasmerkti tam, kad žmogus ateis į paskaitą ir atbambės medžiagą. Su tokiais reikia atsisveikinti.
– Tačiau kiekviename kolektyve yra tokių darbuotojų – visų juk neatsikratysi.
– Užtenka išvalyti vieną procentą. Tuo įsitikinau dirbdamas Taikomųjų mokslų instituto direktoriumi – išvaliau labai nedaug. Bet tai smarkiai motyvavo kitus, kai pamatė, kad bimbinėti, gėrinėti kavas ir apsigynus disertaciją manyti, kad dabar man jau viskas dzin, neužtenka. Tereikėjo vieną kitą truputį per prievartą į pensiją išlydėti – ir viskas stojo į vietas.
– Po „Erasmus“ studijų užsienyje grįžę studentai dažnai pabrėžia neformalų studentų ir dėstytojų bendravimą – net prie alaus bokalo. Lietuvoje to pasigendama.
– Aš su savo studentais einu pietauti. Tačiau šalia valgykloje yra kambariukas, kur ateina, nesakysiu kokio fakulteto, profesūra, užsidaro ir jiems darbuotojas nešioja maistą atskirai.
Atsiprašau, kad taip žemai nusileidau, atrodytų, smulkmena. Tačiau pradėsime nuo tualetų, nes, pasirodo, universitete yra rakinamų. Kai kas nuo jų turi raktą, bijant, kad leidus naudotis studentams – jie priterš. Bet juk švaru yra ne ten, kur neteršia, o ten, kur valoma. Reikia, kad kas valandą ateitų valytoja, atsižymėtų, kad išvalė. Šito reikės mokyti.
Reikės mokyti ir dėstyti. Dabar gi žmogus baigia doktorantūrą ir jam sako: „Eik dėstyt.“ Ir jis dėsto, nors to daryti jo niekas nemokė. Gal jis ir klausė kokį bendrą psichologijos kursą...
Tas pats ir su vadovais: dekanu paskiria profesorių – gi protingas. Bet tas dekanas neskaitęs nei vienos vadybos knygos, jis tik girdėjęs, kad tokių yra. Jis nieko nežino nei apie strateginį planavimą, nei apie darbuotojų motyvaciją, nei apie konfliktų valdymą. Dirba iš intuicijos.
– O tų konfliktų, nuoskaudų ir nesusikalbėjimo didelėje bendruomenėje neišvengsi.
– Bėda ta, kad mūsų visuomenėje informacija vaikšto horizontaliai – tarp to paties lygio žmonių – studentai kuždasi sau, profesoriai – sau, administracija – sau. Tai – viena didžiausių kultūrinių bėdų, stabdančių inovatyvumą ir pažangą.
Bėda ta, kad mūsų visuomenėje informacija vaikšto horizontaliai – tarp to paties lygio žmonių – studentai kuždasi sau, profesoriai – sau, administracija – sau.
Pateiksiu inovatyviausios tautos pavyzdį – žydai. Nedaug nuo jų atsilieka amerikiečiai, perėmę bendravimo kultūrą.
Žydai bendrauja viename lygmenyje. Yra toks anekdotas. Žydų karine baze žygiuoja generolas, o prieš jį kiūtina kareivis. Taip ir pravarė pro šalį – nei pasisveikinimo, bei pagarbos atidavė. Generolas sustojo – kažkas negerai. Apsisuko, pasivijo ir klausia: „Moiše, gal tu pyksti ant manęs?“
Tai yra tipiškas žydiškas bendravimas. Bet kas gali spirti koja į duris, ateiti pas vadą, viską išdėti, išpieskinti.
– Įdomu, jei spirčiau į jūsų kabineto duris ir pareikščiau: „Atleiskit, gyvenimas sunkus, todėl paskaitų nelankysiu – reikia dirbti.“
– Jokių nuolaidų dėl to, kad dirbi, būti negali. Tačiau pasaulyje jau sukurtos studijų formos, sprendžiančios šią problemą. Švedijoje galima studijuoti kad ir dešimtmečius: pasiimi modulį, gavai kreditus – eini toliau. Nėra mokslo metų.
Toje pačioje Amerikoje sportininkai studijuoja po 20 metų, kol viską tvarkingai išlaiko. Niekas gerų pažymių vien dėl to, kad čempionas, nerašo. Turi išmokti – nemokšai niekas diplomo neduos. Diplomas JAV – rimtas dalykas.
Tęstinės studijos būtų ir mūsų siekiamybė, bet tokią tvarką reikia suderinti su krepšelių sistema.
– Užtat Lietuvoje visi diplomuoti.
– Aš sakau taip: gauna diplomą kaip indulgenciją nuo fizinio darbo. Girdi, neisiu eiliniu dirbti – juk su aukštuoju. Galiausiai išvažiuoja į Angliją ir dirba tą juodą darbą. Ne universitetų, o studentų skaičių reikia mažinti – universitetų sumažės natūraliai.
– Visuomenės lyderiai pasigenda universitetų, kaip humanistinių idėjų skleidėjų, vaidmens.
– Sutinku, kad dabar ši misija atliekama fragmentiškai – koks nors profesorius televizijoje veda viktoriną, o politologas aiškina geopolininius įvykius. Dėl to ir įrašiau savo programoje tikslą, kad kiekvienas universiteto bendruomenės narys turėtų atlikti kokį nors visuomeninį darbą. Iškart kilo sąmyšis – Žukauskas grąžina į sovietmetį. Tačiau kodėl gi ko nors nenuveikus rajono, iš kurio esi kilęs, labui, ar neįsiliejus į nevyriausybinės organizacijos veiklą?
Aš sakau taip: gauna diplomą kaip indulgenciją nuo fizinio darbo. Girdi, neisiu eiliniu dirbti – juk su aukštuoju.
Aš visuomeniniais pagrindais esu kelių pramonės asociacijų valdybose – Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidiumo narys, Lietuvos fotoelektros, verslo ir technologijų pramonės valdybos narys, Pažangių apšvietimo technologijų vystymo asociacijos valdybos prezidentas. Esu dalyvavęs įvairiose ekspertinėse grupėse, vertinant Lietuvos mokslo potencialą ir t.t. Taip ir auginamas universiteto prestižas.
– Visi tik ir kalba, kaip Lietuvoje reikia stiprinti tiksliuosius mokslus, o jūs atkreipiate dėmesį į socialinių ir humanitarinių mokslinių darbų svarbą.
– Tikslieji mokslai net ir sovietmečiu turėjo tarptautiškumo – mokslininkus siųsdavo į stažuotes grynai dėl pramoninio šnipinėjimo, be to, buvo plėtojama karinė pramonė – reikėjo neatsilikti. Todėl nuvažiuodavome į konferencijas, matėme laboratorijas.
Į socialinius ir humanitarinius mokslus investuota nebuvo, todėl dalis šių sričių mokslininkų net nežino, o kokiais reikia būti. Noriu, kad jie nuvažiuotų, tarkime, į Švediją ir pamatytų, kam jų mokslas gali būti reikalingas. 800 tūkst. eurų, skirtų strategijos įgyvendinimui, bus pravažinėta mokantis, semiantis patirties ir siekiant ją pritaikyti Lietuvoje.
– Ne vienas jūsų kolega dėl palankesnių galimybių moksliniams tyrimas atlikti ir kloti tvirtesnius pamatus karjerai išvyko gyventi į užsienį. Kas jus sulaikė nuo emigracijos?
– Nes man laimė, kai jaučiu, kad situacija gerėja. 1991 metai. Buvau eilinis mokslo darbuotojas. Talonus pavertus į dolerius, mano alga siekė vos 12 dolerių, už kuriuos Agnei gimtadienio proga nupirkome bananą.
Man laimė, kai jaučiu, kad situacija gerėja.
Dabar mano alga vis dar pora kartų mažesnė nei profesoriaus Vakaruose, bet mačiau, kaip keitėsi mūsų šalis: banditus pakeitė normalus verslas, kuris gamina, kuria: visi tik lanksto, tyrinėja, ką čia dar daryt, naują technologiją – tik duok.
Mano auklėtiniai irgi nelabai išvažiuoja, nes mato perspektyvą: profesorius kyla, dalyvauja, dega akys, vadinasi, visko galima pasiekti ir čia.
