Sekė paskui svajonę
Kad savo gyvenimą nori pašvęsti geriems darbams, R.Komičius suprato dar būdamas moksleiviu. Jau tada savo laisvą laiką jis nuolat skyrė savanorystei – maitindavo skurstančius senelius, neatlygintinai darbavosi skirtingose stovyklose, kurių dalis – religinės.
„Visame tame mačiau prasmę, jaučiausi darantis gerus darbus, mėgavausi bendravimu su žmonėmis – socialinis darbas man buvo artimas nuo mažumės, todėl tvirtai žinau, kad tokią specialybę įgijau iš pašaukimo“, – pasakoja R. Komičius.
Tiesa, tvirtam R. Komičiaus sprendimui, ką ir kur studijuoti, tuomet pritarė ne visi: „Tėvai norėjo, kad būčiau teisininkas arba ekonomistas – kalbėjo, kad reikės išlaikyti šeimą, todėl turiu stengtis gerai uždirbti. Be to, labai gerai mokiausi, taigi ragino išnaudoti žinias. Socialinis darbas jiems atrodė kaip abejotinas pasirinkimas, bet aš taip ir nepaklausiau – įstojau ten, kur tikrai norėjau.“
Vilniaus universitete R. Komičius baigė ne tik socialinio darbo bakalaurą, bet ir magistro studijas, taip pat įgijo švietimo įstaigų vadybos magistro laipsnį. Šiandien vyras Vilniaus universitete pats dėsto socialinį darbą, be to, eina Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas.
Žinias įgijo per praktiką
Pasakodamas apie savo studijas R. Komičius pabrėžia, kad socialinis darbas – labai plati sąvoka, apimanti eilę skirtingų sričių. „Tarp jų – ir psichologija, ir mokytojo darbas, o kartais net atrodo, kad yra bendrumų su kunigyste – juk teiki pagalbą, darai šitiek gerų darbų. Būtent ta galimybė veikti labai įvairiai mane ir užbūrė“, – sako specialistas.
Visų pirma, pasak R.Komičiaus, studijų metais ypač žavėjo geranoriški, kompetentingi dėstytojai. „Jie ne tik dalinosi vertingomis žiniomis ir patirtimi, bet ir drąsiai patardavo, motyvuodavo, įkvėpdavo savo kalbomis ir įžvalgomis, o kartais net provokuodavo – savo klausimais priversdavo rimtai susimąstyti“, – pasakoja.
Gilintis į pasirinktą sritį vyrą motyvavo ir tai, kad studijose buvo apstu praktikos: „Teko lankytis ir senelių namuose, ir neįgaliųjų centruose, ir talkinti benamiams, dirbti su rizikos šeimose augančiais vaikais. Studijuodami mes mokėmės plačiai ir įdomiai, dirbome tiek su kitais, tiek patys su savimi. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip patys save filmuodavome ir vėliau nagrinėdavome kūno kalbas, balso tembrus... Mes nuoširdžiai ir atsakingai mokėmės, kaip reikia bendrauti, kaip prieiti prie žmogaus.“
Tačiau ne ką mažiau socialinio darbo studijų programos studentai gilinosi ir į kitas sritis. „Pavyzdžiui, daug dėmesio skyrėme projektų rengimams – mokėmės teikti paraiškas, prašyti finansavimo ir panašiai. Teorines žinias įgydavome per praktiką, kas leisdavo jas giliau įsisavinti, o darbas grupėse leisdavo įsitikinti, kad ugdymas neprivalo būti formalus tam, kad būtų veiksmingas“, – svarsto R.Komičius.
Vyras įsitikinęs, kad socialinio darbo studijos jį ne tik užaugino kaip specialistą, bet ir turėjo didelę teigiamą įtaką asmenybės formavimuisi – leido suprasti savo aplinką, visuomenę, taip pat suvokti, kad pasaulyje nesame vieni.
Galimybė pakeisti pasaulį
Įgijęs platų ir įvairiapusį išsilavinimą, nuolat žinias praktikoje pritaikantis R.Komičius šiandien pats VU dėsto socialinį darbą. Specialistas neslepia – nors pastaraisiais metais šią studijų kryptį renkasi vis mažiau jaunuolių, kasmet susirenka tie, kuriuos į universiteto suolą atvedė tas pats pašaukimas. Rezultate, baigę studijas visi iki vieno atranda, kaip tiksliai realizuoti save.
„Vyraujanti viešoji opinija suponuoja, kad socialinis darbas – labai sunkus, mažai apmokamas, rizikingas. Tokia informacija transliuojama nuolat, ji neabejotinai daro įtaką svarstančių, ką studijuoti, pasirinkimams. Be to, dažnas tiksliai nežino, kas tas socialinis darbas yra – tėra girdėjęs, kad reikia lankyti rizikos grupėms priklausančias šeimas, ir tiek. Tačiau realybė ta, kad socialinio darbo specialistų išties trūksta, todėl kiekvienas jų – labai reikalingas, ir galimybių čia yra daug, be to, valdantieji žada kelti socialinių darbuotojų atlyginimus, o Sostinės savivaldybė planuoja juos didinti net 50 proc.“, – sako R. Komičius.
O tos galimybės, pasak R.Komičiaus, yra itin prasmingos: juk socialinis darbas – būdas realiai prisidėti keičiant pasaulį į gerąją pusę.
„Tam, kad mūsų darbas būtų rezultatyvus, reikia nuoseklių ir ilgalaikių pastangų, o taip pat socialinių darbuotojų bei socialinės politikos kūrėjų bendradarbiavimo. Čia socialiniai darbuotojai neturėtų vadovautis jaunatvišku maksimalizmu – tikėtis, kad sėkmę patirs iškart. Kartais socialinio darbuotojo pastangų rezultatas pasirodo tik po daugelio metų, o greito rezultato mūsų niekas ir nemokė siekti. Šeima šeimai nelygi, žmogus žmogui taip pat. Kartais tam, kad situacija pasikeistų, reikia, kad pasikeistų karta. Tačiau niekad nežinai, kam tavo suteikta pagalba pasitarnaus labiausiai – galbūt kažkam ji pakeis gyvenimą“, – sako R.Komičius.
