Šiandien ji su studentais projektuoja ne pastatus, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno fragmentus, ant adatos smaigalio įkurdina Katedros aikštės prakartėlę ar kviečia pasivaikščioti virtualaus Vilniaus gatvėmis.
Kūryba, technologijos ir pasirinkimai
„Mane įkvepia, kai kūrybinis ir technologinis pradas yra kartu. Buvo momentų, kai norėjosi nuo IT grįžti prie kūrybos, tačiau dabar jaučiuosi atradusi savo vietą. Virtualioje erdvėje galiu įgyvendinti kūrybinius sumanymus, o architektūra iki šiol man padeda dirbant su estetika, struktūrų pažinimu, jai esu dėkinga už išlavintą analitinį mąstymą“, – pasakoja dr. R. Žiūrienė. Jos kelias multimedijų link prasidėjo iš karto po studijų. Gabi architektė pastebėjo, kad tuo metu ypač trūko specialistų, gebančių dirbti kompiuterinėmis projektavimo programomis. Paieškos, kur galėtų įgyti šių žinių, atvedė į Alma Mater, kur buvo dėstoma kompiuterinės inžinerijos ir grafikos magistrantūros programa. Pasak pašnekovės, studijos jai sekėsi ir programos vadovas paskatino eiti toliau, stoti į doktorantūra. „Tokių planų neturėjau, bet nusprendžiau pabandyti. Dirbau Inžinerinės grafikos katedroje, dėsčiau studentams. Iš pradžių buvo baisu, o vėliau pajutau, kad man šis darbas patinka. Tuo metu dirbau ir kaip architektė, projektavau parodas. Teko rinktis. Pajutau, kad universitete gausiu daugiau laisvės, kūrybinių galimybių, tad ir pasukau akademiniu keliu“, – savo sprendimo nesigaili mokslininkė.
Virtuali realybė: patraukli, bet dar tobulintina
Dr. R. Žiūrienė sutinka, kad virtuali realybė šiandien yra labai populiari: visi apie ją kalba, žavisi, prognozuoja neribotas galimybes. Tačiau, mokslininkės teigimu, šioje srityje dar daug ką teks nuveikti, ypač siekiant masiškesnio ir žmogui patogesnio šios technologijos panaudojimo. „Sutikime, mūsų galimybės virtualioje erdvėje yra vis dar ribotos: tam reikalinga speciali įranga, ją dėvėti nėra labai patogu, ji riboja mūsų matymo ir pojūčių lauką, taigi nėra žmogui natūrali. Todėl virtualios realybės technologijos ateityje turėtų vystytis taip, kad panaikintų esančius nepatogumus ir sparčiau plistų“, – prognozuoja VGTU atstovė. Pasak jos, jau yra ir sėkmingų bandymų, pavyzdžiui, kai virtualios realybės aplinka kuriama tam tikroje erdvėje, po kurią žmogus gali vaikščioti be akinių (angl. cave), šiuos sprendimus sėkmingai naudoja muziejai. Visgi, tuomet sunkiau sukurti nesvarumo būsenos iliuziją ir kitus efektus, kurie galimi užsidėjus virtualios realybės šalmą.
Paklausta, kada galime tikėtis ryškesnio proveržio, dr. R. Žiūrienė sako, kad technologijos paprastai vystosi šuoliais, didesnės inovacijos, sukuriančios naujus produktus ar iš esmės pakeičiančios esamų naudojimą, vyksta kas 5–10 metų. Ji primena, kad virtualios realybės technologija jau ilgą laiką naudojosi kariškiai, kol ji tapo prieinama civiliams. Pasak mokslininkės, sėkmingiausiai ją pritaikė ir išnaudoja žaidimų ir pramogų industrija, virtualios realybės technologija dažnai pasitelkiama įvairioms simuliacijoms, pavyzdžiui, gydant fobijas, psichologines baimes, mokantis taisyklingai atlikti pratimus ir pan., neįgaliems žmonėms ji suteikia galimybių apsilankyti ten, kur jie įprastai negalėtų nuvykti. „Jau ir dabar virtuali realybė atveria daug naujų galimybių, o paprastesnis jos prieinamumas ir panaudojimas tik dar labiau jas praplėstų“, – įsitikinusi mokslininkė.
Ne kopijuoti, o kurti
Kokiu turiniu užpildyti virtualią realybę ir kitas modernias medijas? Šis klausimas, anot dr. R. Žiūrienės, yra toks pats aktualus, kaip ir technologinė pusė. „Kurdami su studentais virtualų Vilniaus modelį, neturėjome tikslo sukurti kuo tikslesnę sostinės kopiją virtualioje erdvėje. Kopijavimo tikslumas buvo aktualus prieš dešimtmetį, o dabar tam turime specialią įrangą, su ja dirbančius specialistus ir šioje srityje veikiančias įmones. Dabar svarbesnis konceptualus klausimas – ką aš noriu tuo pasakyti? Šiuolaikinės multimedijų technologijos tampa tam tikra nauja meno rūšimi. Menas asocijuojasi su realiu mūsų gyvenimu, todėl vis daugiau linkstama į turinį ir idėją, kurią jis turėtų perduoti“, – pasakoja lektorė. Šia nuostata ji vadovaujasi visuose su studentais vykdomuose projektuose: ir atkuriant Gedimino sapno fragmentus, ir modeliuojant nanoprakartėlę. „Visada raginu klausti savęs: ką gi mes norime parodyti, kokią žinutę pasiųsti, kaip tai atsispindės per meninę raišką? Žinoma, atsakymai į šiuos klausimus reikalauja daug tarpdisciplininių žinių ir įgūdžių, be jų, kaip ir daugelyje sričių, sunkiai išsiversi“, – teigia dr. R. Žiūrienė.
Visada raginu klausti savęs: ką gi mes norime parodyti, kokią žinutę pasiųsti, kaip tai atsispindės per meninę raišką? Žinoma, atsakymai į šiuos klausimus reikalauja daug tarpdisciplininių žinių ir įgūdžių, be jų, kaip ir daugelyje sričių, sunkiai išsiversi.
Jos nuomone, tai labai plati erdvė vystymuisi, o gal net ir naujai profesijai atsirasti, nes specialistų, gebančių sujungti kelias skirtingų sričių žinias, poreikis rinkoje tikrai didelis. „Mūsų studentai orientuoti į technologijas, bet šalia turėtų būti kažkas, kas rūpinasi naratyvu, turiniu, menine raiška. Žinoma, mes patys ieškome būdų, kaip šių žinių suteikti studentams, bet tikiu, kad puikios sinergijos pasiektume bendradarbiaudami su menininkus ruošiančiais universitetais, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Visos šios aukštosios mokyklos stiprios kiekviena savo srityje, tad dirbdami vienoje komandoje studentai galėtų mokytis vieni iš kitų“, – teigia dr. R. Žiūrienė.
Džiaugiasi pasaulyje pripažintais partneriais
Deja, bendradarbiavimas tarp Lietuvos universitetų nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. „Priežasčių yra įvairių, tačiau susikalbėti trukdo ir konkurencijos baimė, nepasitikėjimas vieni kitais, užsidarymas siaurame savo interesų rate“, – apgailestauja mokslininkė. Tad nieko keisto, kad jos kontaktų knygelėje daugiausia yra kolegų iš užsienio, su kuriais pažintis užsimezga stažuočių ir vizitų į universitetus metu, vardų. Dr. R. Žiūrienė džiaugiasi, kad VGTU jau ne vieną kartą lankėsi ir studentų dirbtuvėms vadovavo profesionalus naujųjų medijų menininkas, architektas, Turino Albertinos menų akademijos (Italija) profesorius Franzas Fischnalleris. Su jo pagalba studentai sukūrė virtualios realybės aplinką, kuri nukelia į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną. Su profesoriumi planuojama tobulinti ir virtualaus Vilniaus projektą, planuojami kiti jo vizitai į VGTU.
Ne pirmus metus skaičiuoja ir profesinė draugystė su specialiuosius efektus Holivudo filmams kūrusiu, „Disney“ kompanijoje animatoriumi dirbusiu Kelno medijų meno akademijos profesoriumi Žilvinu Lilu. „Pavasarį laukiame Žilvino vizito, kurio metu jis mus supažindins su judesio fiksavimo (angl. motion caption) technika. Ji plačiai naudojama kino industrijoje, kuriant specialiuosius efektus. Mums tai bus nauja patirtis. Džiugu, kad drauge su juo atvyks ir grupė studentų, o vėliau jau mes su VGTU studentais apsilankysime pas juos Kelne“, – planus atskleidė mokslininkė.
Lankantis kviestiniams profesoriams, organizuojamos įvairios kūrybinės dirbtuvės, į kurias dėstytoja norėtų įtraukti ne tik multimedijos ir kompiuterinio dizaino programos, bet ir architektūros, kūrybinių industrijų, mechanikos studentus. „Skatiname studentus dirbti komandomis, kad kiekvienas geriausiai išnaudotų savo talentus, atrastų sritį, kurioje norėtų tobulėti ir su kuria sietų savo profesinę karjerą. Be abejonės, įkvėpimo ir naujų idėjų suteikia vien galimybė dirbti bendruose projektuose kartu su tokio lygio profesionalais, kaip profesoriai Ž. Lilas ir F. Fischnalleris. Belieka palinkėti, kad studentai aktyviau naudotųsi tokiomis progomis“, – pasakoja dr. R. Žiūrienė.
Specialistai paklausūs
Pašnekovės klausiame, o kaip VGTU atrodo pasauliniame medijų studijų kontekste? „Daug keliauju ir lankausi užsienio universitetuose, tad galiu pasakyti, kad VGTU multimedijos ir kompiuterinio dizaino programa yra aukšto lygio. Ją kūrėme išanalizavę geriausių universitetų patirtį, ir dabar sekame, kas vyksta mūsų industrijoje, ir papildome programą aktualiomis naujovėmis. Džiugina ir tai, kad studentai lengvai randą darbą, yra priimami į magistrantūros studijas pripažintuose kitų šalių universitetuose“, – teigia VGTU atstovė.
Daug keliauju ir lankausi užsienio universitetuose, tad galiu pasakyti, kad VGTU multimedijos ir kompiuterinio dizaino programa yra aukšto lygio. Ją kūrėme išanalizavę geriausių universitetų patirtį, ir dabar sekame, kas vyksta mūsų industrijoje, ir papildome programą aktualiomis naujovėmis
Pasak jos, programa fundamentali, jungianti menus ir technologijas, studentai mokomi garso ir vaizdo apdorojimo, filmavimo technologijų, svetainių kūrimo, mobiliųjų technologijų, žaidimų kūrimo, 3D modeliavimo, animacijos ir efektų kūrimo. Kiekvienas studentas gali atrasti savo mėgstamą sritį ir netgi susidėlioti individualią programą. „Man šios studijos tuo ir patinka, kad ateina labai skirtingi studentai, vieni labiau linkę į menus, kiti – į technologinius dalykus. Visos šios skirtybės labai praturtina studijų aplinką“, – džiaugiasi dėstytoja.
Studentai taip pat vertina tokį platų išsilavinimą – nuo programos starto jų skaičius kasmet auga. Daugelis jų pradeda dirbti jau studijų metais: kuria interneto svetaines, el. parduotuves, dirba dizaineriais, vaizdo filmų kūrėjais ir pan. „Gerai, kai darbo patirtis gali praturtinti mokymąsi, tik studentams ne visada pavyksta tai suderinti. Jie atlieka užduotis ir daro tai tikrai gerai, bet vis susimąstau, ko jie iš tiesų galėtų pasiekti, jei koncentruotųsi tik į studijas“, – nusišypso dėstytoja, nebijanti kelti iššūkių ne tik studentams, bet ir sau.
