Tai, ar priešais sėdintis vadovas atsipalaidavęs šypsosi, ar po stalu gniaužo pirštus ir kalba mandagumo frazes, jam jau yra ženklas, ko galima tikėti iš vaikų. Ar jie atsivers žaidimui, galės kvailioti, prigalvos smagių nesąmonių? Ar bus „padoriai“ išauklėti, bijantys nusišnekėti ir užsispazmavę sėdės vienoje vietoje?
– Kokie buvo paties potyriai mokyklos laikais?
– Labai geri blogąja prasme. Paradoksas, kad mokykloje mes išmokome mokytis arba įdomius dalykus, arba labai meistriškai simuliuoti tuos, kurie neįdomūs. Mes, sustiprinta matematikų klasė, buvome įkūrę klasės teatrą. Pamatėme, kad tai labai geras būdas simuliuoti: „Mes Naujiems metams statome spektaklį. Gogolį repetuojam, užtat dabar negalim pamokų lankyt“. Beje, mokėmės kartu su Gediminu Storpirščiu ir Gintaru Varnu.
– Vadinasi, priešindamiesi sistemai atradote tai, kas jums iš tiesų rūpėjo?
– Taip, netyčia atradome teatrą. Ir Gintaro, ir Gedo, ir mano gyvenimo kelias pajudėjo ta linkme. Ir viena iš minčių, kuri liko visam gyvenimui, yra ta, kad užklasinė veikla kartais yra žymiai svarbiau už pagrindinius dalykus. Daug geriau pastatyti N. Gogolio „Revizorių“ negu iškalti kokį nors dalyką iš baimės ar iš kokių kitų nesveikų paskatų. Dabar per vaikų stovyklas ar nuvykęs į mokyklas bandau atkreipti dėmesį į tai, kokia galinga kūrybinė virtuvė integruota mūsų sielų įrašuose, patirtyse. Nes dabar jau žinau, kad jei jau šitą išsišauksi, išsitrauksi iš gelmės, tada ir matematikoj, ir kituose dalykuose tai bus galima pritaikyti. Labai svarbu išmokti naudoti kūrybinį, spontanišką, alogišką mumyse esantį pradą.
– Kaip manote, ar šiuolaikinė mokykla yra jau kitokia, pasikeitusi nuo sovietinių laikų?
– Negaliu vertinti šiuolaikinės mokyklos, nes menkai žinau, kas joje vyksta. Galiu įvertinti tik pagal tai, kokius vaikus sutinku. Ar vaikai atsiveria žaidimui, ar jie pradeda kvailioti, prigalvoja smagių nesąmonių? Ar yra „padoriai“ išauklėti, bijantys nusišnekėti ir užsispazmavę sėdi?
Kai taip stebiu vaikus, pasidaro aišku, kad nėra tokios vienos bendros švietimo sistemos trafareto. Viskas priklauso net ir nuo direktoriaus kabineto.
Kai taip stebiu vaikus, pasidaro aišku, kad nėra tokios vienos bendros švietimo sistemos trafareto. Viskas priklauso net ir nuo direktoriaus kabineto. Dažniausiai ten pirmiausia būnu pakviečiamas atvykęs pas mokinius – išgerti arbatos ar kavos. Tada ir matau, ar prieš mane sėdintis vadovas šypsosi, ar jis atsipalaidavęs, ar nežiūri į akis, po stalu gniaužo pirštus ir mandagumo frazes ne nuo savęs kalba?
Viskas prasideda nuo to pirmojo žmogaus. Ar jis tau yra partneris? Ar tavęs nebijo? Ar į tave nežiūri iš viršaus? Atvykęs į mokyklą koncertuoti iškart tai pastebi. Tada imi įtarti, kad toje mokykloje panašiai gali būti elgiamasi ir su vaikais.
Kai esame partneriai, bičiuliai, tada mes kartu galime pažaisti, naudodami vieną ar kitą informaciją. Ir tada ne toks jau didelis skirtumas, ar žaisime teatro, ar literatūros, ar kino būdu. Tai priklauso nuo mokytojo išradingumo. Kuo daugiau tame bus žaidimų, tuo labiau pasiseks.
Deja, kartais pastebiu, kad tos laisvės būt savimi ir žaismės mokykloje nedaug. Vis dar tebėra inercija. Tai primena mano sovietinės mokyklos laikus, kai auklėtojas turėjo būti griežtas, geriau viską žinantis už tuos nevykusius vaikus, kuriuos reikia priversti žinot.
– Turite galvoje, kad kai kurie suaugę įsitikinę, jog jų pareiga yra priversti vaikus mokytis?
– Taip, kartais jie mano, kad į vaiką reikia prikrauti žinių, o ne perduoti psichologinį išmanymą, santykių suvokimą, galiausiai – patį žingeidumą.
Kai atvyksta vaikai į mūsų organizuojamas stovyklas, dažniausiai pirmosiomis dienomis dar nieko neįmanoma vaikų mokyti. Ypač tada, kai atvyksta iš stresinės aplinkos – iš išsiskyrusių šeimų ar vaikų namų. Tada reikia išsikalbėti, išsibūti, tapti atvirais. Tas laiptelis pats sunkiausias. Ir jeigu mokytojai geba tą ledo tiltą tarp geriau žinančio ir mažiau žinančio panaikinti, tada atsiranda atjauta. Atsiranda galimybė vienas kitą išgirsti ir suprasti.
– Koks turėtų būti tėvų vaidmuo, formuojant mokymosi kultūrą? Ar pats, augindamas vaikus, eidavot į mokyklą, kalbėdavotės su mokytojais, kaip derėtų ugdyti?
– Turbūt tik kraštutiniu atveju. Visada maniau, kad mokytoju reikia pasitikėti ir leisti vaikams auklėti savo mokytojus. Tačiau aš visada būdavau vaikų pusėje ir leisdavau savo vaikams sakyti teisybę mokytojams į akis. Tuo atveju, jei mokytojas nebūdavo pasiruošęs to išgirsti, eidavau ginti vaiko.
Pavyzdžiui, mano Jonas, kuris per matematikos pamoką įdėmiai klausydavosi ir puikiai spręsdavo uždavinius, paraštėse kažką sau paišydavo. Jam labai patiko piešti. Kartą mokytoja pakvietė mane ir ėmė „barti“, kaip vaikas gali sau leisti per matematiką piešti. Rodė, koks sąsiuvinis netvarkingas. O mes su Ramune sakėm: „Bet pažiūrėkit, koks gražus piešinys ir netgi su užduotimi puikiai siejasi!” Dabar, kai Jonas iliustruoja mano knygas, suprantu, kad ta mokytoja nebuvo itin įžvalgi. Nemokėjo pamatyti pasireiškiančio vaiko kūrybiškumo.
Mes labai dažnai matome velnią ten, kur jo nėra. Galbūt kai pats esi muštas (muštruotas) vaikystėje, tai ir kitus mušti truputį norisi. Kai kurie mokytojai, kurie perėjo griežtas sovietines mokyklas, kur gaudavo liniuote per nagus, nesupranta, kad gali būti ir kitaip – kad vaikas gali turėti savo charakterį ir jo nebūtina „perlaužt“.
– Vis dėlto kartais būna tėvų, kurie mokytojus stato ant blakstienų. Tada jau atsitinka, kad vyksta ne darbas vaiko labui, o priekaištai iš abiejų pusių, o vaikas atsiduria to konflikto centre.
– Galbūt taip kartais nutinka tėvams, kurie susilaukia vaikų jau vyresniame amžiuje ir labai bijo, kad šiems nieko nenutiktų. Kadangi mes su Ramune auginome vaikus, patys būdami jauni, mums kažkuria prasme buvo tas pats. Mes nesikišome. Jei matėme, kad vaikas džiaugiasi, yra laisvas, tai viskas gerai. Juo labiau jie mokėsi Šiuolaikinės mokyklos centre – šią mokyklą įkūrė puikus pedagogas Vytis Buivydavičius. Ten vienas esminių dalykų – pagarbūs draugiški santykiai. Mokytojai leisdavo net ir patingėti, jei mokinys tą dieną prastos nuotaikos ar jam kas nors nutikę.
Svarbu, kad vaikai gerai jaustųsi, o paskui vieną dieną jie nutars padaryti tai, ką jie nori. Ir tas žinias susirinks, kokių jiems reikia.
Taip jau yra, kad kai vaiko neverčia mokytis, kažkuriuo momentu nutinka, kad jis pats apsisprendžia tai daryti. Svarbu, kad vaikai gerai jaustųsi, o paskui vieną dieną jie nutars padaryti tai, ką jie nori. Ir tas žinias susirinks, kokių jiems reikia. Rizikingas būdas, bet užtat vaikai užauga psichologiškai nesutraumuoti. Jie turi tai, ką vadiname intuicija. O intuiciją galima labai greitai sugadinti, „užmutinti“, jei vaiką versi veikti ne taip, kaip jis pats norėtų.
Bet jei klausi apie tėvų agresyvų kišimąsi į mokymo procesą, tai čia jau stočiau į mokytojų pusę. Deja, yra tokia postsocializmo grimasa, kai žmonės, ypač turintys pinigų, mano, kad jie viską išmano – ir apie skiepus, ir apie virusus, ir apie vaikų auklėjimą. Tada mokyklos vadovai turėtų elgtis griežtai, pasakyti, kad galbūt yra kitų mokyklų, kurios jų vaikui tiks.
– Sakėte, kad užklasinė veikla yra gal net svarbesnė už mokymąsi. Kodėl?
– Tas ypač svarbu, kai pažeistas vaiko noras mokytis, imti žinias, kaupti, dėlioti jas, žaisti jomis... Tada matai, kad užklasinėje veikloje galima atpalaiduoti ir atrasti galimybes, kad jis vėl užsinorėtų tas žinias gauti.
Tarkim, vaikas „nevirškina“ Lietuvos istorijos todėl, kad tai yra faktų ir datų kalimas. Bet kai kuriame filmą apie knygnešius, kur jis vaidins žandaro pašautą knygnešį, ir jam reikia pasiruošti vaidmeniui – jis su didžiausiu malonumu skaito knygas apie knygnešių gyvenimą. Ir grįžęs į mokyklą, iškart kitaip žiūri į istoriją. Edukacija labai susijusi su patyrimu, o užklasinis meninis veikimas būtent tai ir daro.
Aš patiriu istoriją, patiriu psichologiją, patiriu filosofiją... Daug dalykų galiu patirti tokių užsiėmimų metu ir jie tampa tarsi mano, nes pavirsta mano kūriniais. Kūrinys yra apibendrinimas to, ką aš žinau. Tai įdomi simuliacija, kai informacija pavirsta asmeniškumu, kai tai tampa mano.
Kalbant apie pilietinį ugdymą, labai svarbu nevaryti visų varu minėti Sausio tryliktosios ir prie žvakučių gedėti žmonių, kurių niekada nepažinojo. Geriau žaisti, įsivaizduoti. Galbūt surengti teatralizuotą naktį mokykloje, kai tankai kiemu važiuoja, veržiasi į vidų komunistai... Tada įsijungtų vaizduotė, kas buvo tą naktį. Tie dalykai labai stipriai paveikia.
– Net jei visi žino, kad tai vaidyba, netikra?
– Vis tiek paveikia. Meninės simuliacijos vis tiek yra tarsi vykstančios iš tikrųjų. Kaip gerą knygą skaitydamas susijaudini ir patiri herojaus būklę. Tada atsiranda atjauta žmonėms, kurie keistesni, kitokie, kuriuos galbūt pavadintume ligotais ar neišmanančiais svarbių dalykų. Taip pat veikia teatrinės ar kino simuliacijos, kurios šių laikų vaikams gal yra arčiau negu literatūra.
– Kaip manote, ar reikėtų suteikti galimybę patiems vaikams spręsti, kokios kultūros jie nori?
– Čia vėl nėra vienareikšmio atsakymo. Yra vaikų, kurie jau pasiruošę kalbėti ir apie W.Shakespeare'ą, ir apie M.Cervantesą. O yra vaikų, kuriems tai tolimas kosmosas. Kai keli vaikai jau šį tą žino ir jiems įdomu, o kiti nežino ir jiems neįdomu, mokytojui ar užklasinės veiklos vadovui tenka labai stiprus iššūkis. Kaip atrasti tokią diskusiją, kad visiems būtų įdomu, kad nebūtų mokiniai suskirstyti į „elitą“ ir „runkelius“?
Tada turi surasti tokią erdvę, kuri nebūtų susieta su turimu žinių bagažu. Visada gerai atsigręžti į tai, ką vaikai patys yra patyrę santykiuose. Jei literatūros kūrinyje yra pavydo tema, negali iškart pradėti kalbėti apie Otelo elgesį. Bet gali prisiminti apie tai, kaip vakar kažkas kažko nepasidalijo vakarienės metu, kažkas iš pavydo pastūmė.... Tas mažasis dalykas sujungia ir aukštąjį, ir žemąjį žinių turėtoją į vieną norą ieškoti būdo, kaip galime sutarti.
Ir paskui, į tai remdamasis, jau gali kalbėti apie tai, kaip žiūri į tai W.Shakespeare'as. Tačiau tada turi pagrindą – vaikui aktualu. Jis mato, kad W.Shakespeare'as rašė ir apie jį.
Pradžioje asmeniškumai yra labai svarbūs. Mokytojas turi ir pats nebijoti būt asmeniškas. Taip pat – atviras galimybei suklysti, nežinoti, kvailai pasakyti.
– Blogas patirtis mokymo metu galima panaudoti kaip pavyzdžius?
– Nėra blogųjų patirčių. Yra tik gerosios, kurios atsiranda tada, kai patirtį įsisaviname ir panaudojame. Aš pats tai suvokiau rašydamas psichoterapines pasakas. Kai savo liūdnesnę ar net tragišką gyvenimo istoriją, kurios niekam nenorėtum pasakot, perkeli į kūrinyje aprašytą, tarkim, lapių gyvenimą, staiga tai gali pasidaryt šedevras. Ir minusas pavirsta pliusu. Tada staiga suvoki: „Kaip gerai, kad man nutiko tas baisus dalykas“. Tai skaudus paradoksas, bet jis būtinas – iš mėšlo auginti gėles.
Nėra blogųjų patirčių. Yra tik gerosios, kurios atsiranda tada, kai patirtį įsisaviname ir panaudojame.
Ypač paauglių gyvenime tai savotiška prevencija savižudiškiems instinktams slopinti. Jie gali išsikalbėti ir atrasti – gal ir gerai, jog kažkas pažemino, nes galiu dabar suprasti, kaip tai negerai, kad pats taip nedaryčiau. Ir netgi atsiranda žinojimas, kaip padėti pažemintajam.
– Kaip pats vertinate mokinių kūrybą? Dažnai juk manoma, kad vaikai kuria taip, kaip vaikai, jie niekada nesukurs suaugusiųjų menui prilygstančio dalyko.
– Su tokiu požiūriu ginčyčiausi. Kartą per stovyklą, kurioje gilinomės į tremties ir partizanų temas, vaikai sukūrė filmą „Devyni paukščiai“. Tai devynios trumpos istorijos apie to meto žmonių gyvenimus. Kai šį darbą pamatė kino režisierius Arūnas Matelis, jis pakomentavo, kad tai yra geriausia, kas Lietuvos kine yra sukurta apie pokarį. Neatmetu galimybės, kad jis uždėjo vaikams pliusą, kad jie labiau pasitikėtų savimi.
Kita vertus, visi genialieji dalykai padaromi netyčia. Todėl vaikai kitąsyk yra daug arčiau genialumo negu rašytojai, kurie baigia kokį nors filologijos fakultetą ir gerai žino, kaip reikia „kepti“ kūrinius. Paskui jiems reikia nuvažiuoti tų klišinių bėgių, kitiems net nusigerti ar išprotėti, kad nustotų kopijuoti kitus. O kopijavimas kaip magnetas – jei žinai, kad koks nors autorius parašė gerai ir esi išnagrinėjęs, kaip tai padaryta, tai nenoromis norisi kopijuoti. Vaikai šio magneto dar neturi. Jie tiesiog nežino, nematė tiek filmų ar neskaitė scenarijų.
– Ir jūsų, kaip vadovo, tikslas yra pastebėti, atrinkti tuos deimančiukus?
– Tai bandome daryti kolektyvinio sąmoningumo būdu. Visos idėjos sumetamos į bendrą kraitelę. Susitariame, kad nebūtų neigiamo vertinimo, siekiame išklausyti visų ir išrinkti geriausią. Vaikai turi gerą intuiciją, jie greit pajunta intriguojantį, netikėtą, nematytą dalyką. Dažnai nubalsuoja už jį, net jei ir pats prieš tai teikę savo pasiūlymą scenarijui, kuris, nors jis ir neblogas, bet klišinis, girdėtas, matytas. Taigi, jie patys atrenka. Aišku, mes irgi kažkiek padedam.
Nesinori, kad vaikai kopijuotų suaugusius, profesionalius menininkus. Aišku, jeigu jie taps studentais, kada nors reikės išmokti ir kopijavimo. Tačiau tai yra brandaus žmogaus užduotis. O vaikystėje galima netyčia sukurti genialių kūrinių. Tuo vaikystės zona man yra įdomiausia.
Kiekvienoje pasakų stovykloje būna akimirkų, kai aš baltai pavydžiu. Kartą mėginome partizanų temą sujungti su stebuklinėmis pasakomis. Pasakojau apie partizanus, kurie miške bunkeriuose buvo atsiskyrę savaitėmis nuo pasaulio, jiems juk galėjo ten ir vaidentis, ir miško dvasios pas juos ateiti. Taigi, užduotis buvo – siužetas, kuris vyksta tarp realaus ir nerealaus pasaulio. Tada vienas berniukas parašė elementariausią pasaką apie kiškį...
Miške gyveno kiškis. Jis valgė morkas ir kopūstus. Eidavo į kaimą jų prisivogti, o kai nerasdavo, maitinosi kiškio kopūstais. Ir štai vienais metais buvo didelė audra. Kopūstai ir morkos kaime neužderėjo. Kiškis suprato, kad jis miršta iš bado. Jam buvo labai blogai. Jis grįždavo į savo urvelį po šakom. Galvojo, kad atėjo paskutinioji. Tada vieną dieną išgirdo, kad prie upės atplaukė baidarėmis poilsiautojai. Jie ant laužo kažką kepė ir valgė. Jis nuėjo pas juos. Ėmė prašyti: „Duokit ir man pavalgyt, aš labai išalkęs. Nevalgiau jau dvi savaites, tuoj mirsiu“. Jie davė valgio. Sakė, kad turi daugiau negu reikia ir dar įdėjo ateičiai...
Tada keliautojai už posūkio kaime sustojo nusipirkti pieno. Ir kalbasi su pardavėja: „Čia toks kaime keistuolis buvo atėjęs, prisistatė, kad kiškis. Mes jam maisto davėm“. Jiems atsako: „Jis kažkada buvo partizanas, jo slapyvardis buvo Kiškis. Jo šeimą sušaudė ir jam pasimaišė protelis. Jis ir toliau gyvena miške, išsikasęs urvą, ir vadina savo Kiškiu“.
– Tikrai netikėta pabaiga. Iš pradžių įsivaizduojame kiškį, o paskui paaiškėja, kad tai – partizanas...
– Taip, tokia iš pradžių tokia lyrinė pasakėlė, o paskui paaiškėja, kad viskas daug giliau.
– Kaip vaikus supažindinti su „sunkiomis“ – tremties, partizanų, karo temomis taip, kad jiems būtų įdomu?
– Yra toks bendrasis psichologinis pastebėjimas, kad savęs pažinimas ir po to meno kūrimas yra neįmanomi be jausenos, kurią vadiname liūdesiu. Mes dažnai liūdesį ignoruojame, nes nesame pažinę arba esame pažinę blogąja prasme. Todėl mums gėda, norime nuslėpti. Mums dažnai teigia, kad turime būti stiprūs. O kad žmogus gali būti liūdnas, kad jam gali nesisekt, kad jis gali pajausti beprasmiškumą, kartais nenorime net pagalvoti. Tačiau tai bendražmogiška ir būtent tai mus labiausiai sujungia.
Ypač tada, kai kalbame apie meninį procesą, tai be galo svarbi zona. Dėl to stovykloje dainuojame nemažai liūdnų dainų. Sąmoningai. Pirmas susipažinimas su liūdesiu įvyksta per liaudies dainas. Dar dainuojame partizaniškas ar tremtinių dainas. „Aha, tai visiems patinka. Tai gal einam prie laužo vakare ir paliūdėsim?“ – tada taip jaustis pasidaro legalu. Toks elgesys nėra traktuojamas kaip silpnumas, tai kaip tik yra stipraus žmogaus požymis.
Ir tada atsiranda galimybė žengti antrąjį žingsnį – kalbėti apie tai, kas man liūdna. Prisiminti, kad ir man, kaip tam partizanui, galbūt panašių dalykų yra nutikę. Vienatvės, netekties... Tada tą mažą tikro liūdesio dalelę iš vaiko liūdesio istorijos įdėjęs į scenarijų ar spektaklio siužetą, netyčia gauni labai stiprų tiesos efektą. Vaikas paskui vaidina tai su jauduliu, žino, kad tai jam iš tikrųjų yra nutikę. Tarkim, kažkada vyresnis moksleivis jam pasakė tą bjaurią frazę... O dabar jis turi tą prieš kamerą pasakyti. Ta viena ląstelė, pilna sąmoningo liūdesio, suteikia visam siužetui tikrumo.
– Veikiausiai mokymasis ir yra tada sėkmingas, kai žmogus susieja žinias su savo patirtimi, atranda tame save?
– Ne veltui graikų filosofijoje pagrindinis klausimas buvo: „Kas aš?“ Kai vaikas šį klausimą užduoda, jis atranda aukso kasyklėlę, kuria gali naudotis. Tada neįgyja nevisavertiškumo jausmo.
Mes dažniau esam linkę analizuoti (ar paprasčiausiai apkalbėti) kitus – t.y. domimės briedžiu girioje, bet juk tas savo sielos žvirblelis daug artimesnis ir paprastesnis. Briedis mauroja, paukštelis čiulba. Tai čia yra apie tai, kad mes kartais vejamės didelius dalykus ir nepastebime kasdienybės grožio.
Būna, kad atvažiuoja vaikai su šiurpiosiomis patirtimis. Kartą į haiku stovyklą atvyko berniukas iš vaikų namų. Anksčiau jis tris ar keturis kartus mėgino nusižudyti. Ir kai jis apie tą per vakarinį pasisėdėjimą prie laužo papasakojo, visi stovyklautojai su ašaromis klausėsi. Jis sakė: „Tai yra toks blogas dalykas, toks š... , taip netvarkoj. Jei jums kils tokių minčių, skambinkit man nors ir naktį. Mes turim padėt vieni kitiems“. Tada supratau, kad mes turime patį geriausią psichoterapeutą. Perkopęs savo liūdesį, jis pajuto turįs padėti kitiems.
Tai buvo stipri patirtis, netikėta. Aš prieš tai dvejojau, ar jis nesužalos kitų vaikų. Bet ne, jis juos išugdė. Tas, kurį pasikvietėme, kad jam padėtume, padėjo tiems „normaliems“ vaikams savo patirtimi.
Čia yra žiaurioji gyvenimo pusė – tragedija kaip žanras yra daug labiau paveikiantis, edukatyvus. Ypač tada, kai žmogus kalba apie savo tragediją.
– Yra juk net ir posakis, kad iš klaidų mokomės. Gal jame galima įžvelgti net gilesnę reikšmę – tai, kad mokomės iš savo gyvenimo tragedijų.
– Taip. Klaida yra aukso kaina. Alfonsas Nyka–Niliūnas gražiausiai savo dienoraščiuose yra pasakęs apie dieviškąją klaidą. Kai norime kažką atverti poezijoje ir mums nepasiseka, kai padarome apmaudų, negrabų judesį, klaidą, staiga atsiranda suvokimas, kad nuo čia ir prasidedi tu. Tada jau kitiems pasakoji, kad iš klaidų yra išlipama. Tai nėra mokymas, nes išmokti, kaip iš klaidos išlipti neįmanoma. Tačiau galima perteikti žinojimą, kad tai yra įmanoma.
Jei jau nutiko klaida, tai žiūrėk, ką iš to gera išpešti.
– Ar galima pasakyti, kad paties neigiamoji patirtis iš vaikystės metų gal net ir paskatino dirbti su vaikais?
– Turbūt taip. Manau, kad pagrindinis pedagogo instrumentas turėtų būti jo vidinis sužeistas vaikas. Ir jeigu pedagogas tą savo sužeistą vaiką pernelyg paslėpęs ir nemoka jo išsišaukti, jis nebus tapatus vaikams. Negalės kartu su jais paverkti ir kartu pasidžiaugti. Bus toks protingas, „didelis“ dėdė šalia vargšų nelaimingų nežinančiųjų. Tačiau galima atrasti keistą perspektyvą matyti, kad gal jie net mažiau už tave sužaloti ir jie už tave toliau galės nueit. Ir tą vaikai pajutę, jie patiki.
Manau, kad čia esminis Lietuvos, o gal net ir viso pasaulio iššūkis – pradėti pasitikėti tais, kurie ateina. Nieko daug nebesitikiu iš mūsų senstančiųjų. Kažkas žmoguje sustoja, nuvargsta, ir jis nebegali būti rytdienos žmogum. O mokytojas turi būti rytdienos žmogus. Jis nebegali vakardienos pavėsyje gyvent. Jis turi žiūrėti vaiko akimis.
Deja, didžioji mūsų kultūros problema, ypač kalbant apie istorines temas, yra ta, kad esame labai traumuoti ir visiškai sau neleidžiame pažaisti. Neleidžiame sau atsipalaiduoti nuo matymo per kančios prizmę. Kartais pagalvoju – ar kada nors ateis laikas, kai apie Sibirą sukursime kažką panašaus į filmą „Gyvenimas yra gražus“? Pažvelgsime į tremtį per meilės santykius, per humorą. Arba komediją apie partizanus. Aš labai norėčiau, kad tai sukurta. Bet tai sukurs tie, kurie gyvens rytdienos rūme.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
