„Jeigu mes jų nesustabdysime čia – tada teks kariauti savo kiemuose“, – taip apie daugumos lietuvių motyvaciją padėti ukrainiečiams kalba G.Mauricas.
– Už ką esate atsakingas?
– Aš atstovauju nevyriausybinei organizacijai „Lukšų vyrai“, kur iki šiol darėm stovyklas vyrams, tėvams su vaikais. O dabar jau antra savaitė pradėjom remti Ukrainą. Viskas prasidėjo nuo mano noro važiuoti pačiam kaip instruktoriui. Vėliau atsirado daugiau norinčių važiuoti žmonių, manęs paprašė pakoordinuoti... Ir prasidėjo.
Tada iš Lietuvos tarnybų susirinkau informaciją apie tokių dalykų legalumą, kaip tą padaryti legaliai. Mes tik tarpininkaujam. Mes padedame atvykti čia ir rūpinamės instruktoriais. Tiems, kurie jungiasi prie legiono, mes galime padėti atvykti į Ukrainą, padėti nuvykti į konkrečią vietą, kur jie užsiregistruos.
– Kiek šiuo metu lietuvių jau dirba Ukrainoje instruktoriais? Ar yra susidomėjimas?
– Šiuo metu čia turime 12 lietuvių instruktorių. Dar du prisijungs netrukus. Į mūsų mokymų centrą taip pat atvažiuoja instruktoriai iš Švedijos, Amerikos, Nyderlandų. Šiuo metu yra britas su didžiule patirtimi. Taigi instruktorių skaičius didėja. Planuojam, kad jų bus iki 50.
Tačiau jų reiks daugiau. Visi čia esantys instruktoriai dirba savanorišku pagrindu ir negauna jokio užmokesčio. Tad jie nebus čia mėnesių mėnesiais, nes yra šeimos, kažkaip reikia gyventi. Juos reiks rotuoti. Atvažiuos kiti instruktoriai, keisim, darysim atranką. Galbūt kas nors iš mūsų prisijungs iš legiono, jeigu jie nevykdys rimtų operacijų. Bus ekspertų, kurie atvažiuos tik savaitgaliais ir dėstys konkrečios srities paskaitas.
– Kokia yra instruktorių ir tų, kuriuos jie moko, patirtis?
– Žmonių, kuriuos jie moko, patirtis yra labai apgailėtina. Dauguma jų yra civiliai, kurie galbūt, geriausiu atveju, kažkada tarnavo kariuomenėje. Tačiau yra pagyvenusių žmonių, kurie net Kalašnikovo automatinių šūvių keitiklio negali perstatyti dėl to, kad pirštai per silpni. Daug jaunimo. Ir jis yra labai aktyvus. Labai noriai klauso mūsų instruktorių, noriai priima informaciją.
Mūsiškiai labai entuziastingai priimami. Būna, kad net po paskaitų atsistoję ploja jiems, nes tai yra visai kitas instruktavimo lygmuo – požiūris kitoks. Pas mus jau seniai išgyvendinta „dedovščina“ ir sovietinis požiūris į karį kaip į kažkokį žemesnės kastos atstovą.
Mūsų vyrai profesionalai, jie patys tarnavę kariuomenėje ir dirbę instruktoriais, buvę skyrių vadai, būrininkai. Vakar prisijungė vienas vyras, kuris turi ne tik lietuviškos patirties, bet ir šiek tiek kariavęs Ukrainoje. Tai tikrai turime išskirtinių patirčių.
– Kas lietuvius motyvuoja važiuoti padėti Ukrainai?
– Aš manau, kad broliškumas. Požiūris į Ukraina kaip į brolišką valstybę. Ir turbūt dar žinojimas, kad mes būsime kiti. Nes jeigu mes jų nesustabdysime čia – tada teks kariauti savo kiemuose. Kai mes matome, kas vyksta tuose bombarduojamuose miestuose – mes nenorime, kad mūsų miestai taip atrodytų. Tai geriau kariauti čia, kol dar nereikia kariauti Lietuvoje. Taigi stabdom juos čia.
– Kokios procedūros laukia lietuvių, kurie nori tapti instruktoriais arba įstoti į legioną?
– Norintys vykti turėtų kreiptis į Ukrainos ambasadą Lietuvoje. Ten pateikti pasą, užpildyti formą, kad nori jungtis į legioną. Tą patį galima padaryti ir kitoje šalyje esančioje Ukrainos ambasadoje. Yra lietuvių, kurie meta darbus Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ir važiuoja čia.
Norintys tarnauti legione pasirašo kontraktą iki 2024 m. Arba iki pergalės. Kalbėjau su vyrais, kurie jau yra legione. Atlyginimas per mėnesį yra trys tūkstančiai eurų. Mūsų mastais turbūt yra juokinga tiek gauti už tokį darbą, bet Ukrainos mastais tai yra kosmosas. Ir mūsiškiai gauna žymiai mažiau valandų būti karštame taške – operacijoje. Mūsiškiams yra 5 val., o ukrainiečiams 8–9 val.
O norintys padėti kaip instruktoriai – turėtų kreiptis tiesiai į mane. Tuomet turėsim pokalbį, įvertinsim, ar jam reikia čia važiuoti.
Stojant į legioną ukrainiečiai aprūpina įranga, bet jeigu yra galimybė – geriau būtų turėti savo. Mat ekipuotės trūksta ukrainiečiams patiems. Kiek pavyksta, stengiamės aprūpinti ir mes, tačiau toli gražu neturim tokių galimybių, kad galėtume padėti visiems lietuviams.
– Koks Lietuvos valdžios požiūris į šiuos kovotojus ir instruktorius?
– Aš pasitikiu mūsų Vyriausybe, pasitikiu mūsų valstybe ir jos požiūriu į mūsų piliečius. Tikiu, kad jie padarytų viską, kas yra įmanoma. Žinoma, norėtųsi tokio paties požiūrio kaip yra Danijoje ar Latvijoje – Vyriausybės oficialiai leidžia jungtis į legioną. Lietuvos pozicija šiuo metu yra tokia, kad ji neprieštarauja. Civilis žmogus turi visą laisvę jungtis prie svetimšalių legiono ir tarnauti. Bet nei socialinių, nei kitų garantijų valstybė kol kas neduoda.
Aišku, jeigu kas nors įvyks, mes, organizacija „Lukšų vyrai“, darysime viską, kad padėtume evakuotis, išvažiuoti iš čia. Jau turim parengę tam planus.
