Afganas Sayedas gimė devynių vaikų šeimoje. Du kartus vedė, turi tris vaikus. Nepaisant to, gyvena vienas. Jį supa tik kiti Ruklos pabėgėlių centro gyventojai, kuriems Sayedas vis iš naujo pasakoja savo gyvenimo istoriją ir dalijasi viltimis, kad dar išvys savo šeimą.
Visiškai vienas
Sayedui teko dalia kariauti Afganistano kare. Aplinkiniai sako, kad būtent dėl to jis kalba emocingai, įpindamas į pasakojimą daug detalių, kartais dalį jų pamiršdamas, kažką pridėdamas, pasikartodamas.
Afganistaną jis paliko dar visai jaunas – vos septyniolikos. Išvykęs, daugiausia laiko praleido Maskvoje – ten mokėsi, gyveno, rado savo meilę. Vieną, o vėliau – ir dar vieną.
Per beveik tris dešimtmečius, kuriuos praleido toli nuo gimtų namų, taip ir nepamatė savo mamos – ji mirė prieš keturiolika metų, nespėjusi dar kartą išvysti sūnaus.
Tėvą Sayedas dar tikisi sutikti – nors jam jau 94 metai, afgano tėvas vis dar pasišventęs savo profesijai – dainavimui.
Šalia Sayedo nėra ir jo brolių ar seserų. Keli jų gyvena Afganistane, kiti – Šveicarijoje ar Vokietijoje.
Sayedas du kartus buvo vedęs – su pirmąja žmona čečėne susilaukė dukters. Jai dabar – 20 metų su antrąja – ruse – jis turi du vaikus. Dukrai – 16, sūnui – 14 metų.
Afganas viliasi, kad su jais netukrus pasimatys – galbūt jie taip pat atvažiuos gyventi į Lietuvą.
Tikslas – išmokti lietuvių kalbą
Apie tai, kodėl pabėgo iš Maskvos, kur dirbo virėju, Sayedas pasakoti daug nenori. Ten esą jį nuolat puldinėdavo nacionalistai – porą kartų buvo net sumušę.
„Mane sumušė, nes esu tamsus. Jei eini vienas gatve – pasigauna nacionalistai ir muša“, – kalbėjo Sayedas.
Išpuolių daugiau jis nekentė – nusprendė išvažiuoti.
Kur – buvo visai nesvarbu.
„Žinojau, kad Lietuva – Europa“, – sakė Sayedas. O Europoje – saugu ir ramu. Todėl ketina čia ir pasilikti.
„Čia sunku rasti darbą, bet tikiu, kad jo atsiras“, – sakė afganas.
Sayedas jau ragavo virėjo duonos, todėl tikisi atidaryti savo kavinę prie Kauno.
„Noriu atidaryti savo virtuvę. Ten, kur sustoja daug mašinų, prie Kauno turgaus, kur visi perka mašinas. Ypač vasarą, kokius 5-6 mėnesius būtų galima dirbti ypač pelningai“, – sakė kalbėjo afganas.
Darbo jis jau ieško. Tačiau kol kas nieko rasti nepavyksta. Didžiausias trūkumas, kaip Sayedas įvardija, yra tai, kad jis nemoka lietuviškai.
„Kai skambinu dėl darbo, manęs klausia, ar moku lietuvių kalbą. Nemoku, nenori priimti. Būtinai reikia išmokti. Kasdien čia po kelias valandas mokausi lietuvių kalbos. Man kalbą mokytis lengva. Jei dirbsi stropiai, negi bus sunku“, – šypsojosi Sayedas.
