Atkeliavo paskui mylimąjį
Nusprendusi palikti egzotiškus kraštus, apie kuriuos lietuvaičiai dažnai tik pasvajoja, Amelia į Lietuvą atvyko tarptautinės organizacijos AIESEC stažuotei, kaip anglų kalbos mokytoja. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, nulėmusi Amy apsisprendimą pasirinkti Lietuvą. Apkeliavusi daugybę pasaulio šalių, pagyvenusi Indijoje, moteris atvyko į mūsų šalį labiausiai norėdama pažinti vyro gimtinę ir jos kultūrą.
Amy pasakoja iš vyro pramokusi lietuvių kalbos, o ją patobulinti ketinanti artimiausiu metu. Tačiau adaptuotis naujoje šalyje moteriai nebuvo labai sudėtinga, netrukus po atvykimo Amelia pradėjo čia savo verslą.
„Vadovauju anglų kalbos centrui „7AM“, kuris specializuojasi verslo anglų kalbos įmonėms bei individualiems asmenims mokyme“, – apie save kalba Amy. Veiklos jai nestinga ir po darbo: „Su drauge labai mėgstame keliauti ir gaminti, todėl įkūrėme kulinarijos klubą „KukanČil“ (angl. Cook and chill). Čia susirenkame su draugais, šeimomis ir išmėginame įvairiausių patiekalų gamybą. Planuojame kada nors tai paversti vieša veikla, galbūt šiokiu tokiu verslu.“
Mato daugybę privalumų
Čionykšte gamta bei žmonių gyvenimo būdu besidžiaugianti Amelia prasitaria, kad jai labiausiai patinka galimybė pamatyti gamtą visapusiškai. O tokia galimybė yra dėl Lietuvos klimatui būdingų visų keturių metų laikų. Taip pat moterį labai žavi sostinės ramybė.
„Gyvenimas Vilniuje (kur kas mažesniame mieste, nei Filipinų sostinė Manila) suteikia man galimybę pajusti jo ramybę. Miestas yra žalias, neperpildytas dangoraižių ir daugybės žmonių. Kartais žmonės skundžiasi dėl eismo spūsčių, bet aš taip nedarau, nes žinau, ką reiškia tikrosios spūstys. O vaikščiojimas po Vilnių – tarsi pasakų knygelės vartymas, kur visada gali atrasti kažką nematyto, stebinančio“, – lyriškais įspūdžiais apie sostinę dalinasi moteris.
Lygindama Vilnių su Manila, Amelia pabrėžia tai, kad mažame mieste yra kur kas paprasčiau planuoti savo laiką, o tai pagerina gyvenimo kokybę.
Pažįsta kitokius lietuvius
Nors esame įpratę girdėti esantys šalti, pesimistiški, Amelia su šiuo stereotipu nesutinka: „Tik iš pradžių gali pasirodyti, kad lietuviai yra susikaustę, tačiau kuomet su jais susipažįsti artimiau, pamatai, jog jie yra šilti, atviri ir nuoširdūs. Taip pat pastebėjau, kad jie turi labai stiprų regioninį identitetą, nepaisant to, jog yra iš mažos šalies.“
 |
| Amy žavisi Vilniumi |
„Žmonės čia sąžiningi. Nors verslo prasme tai nėra naudinga, tačiau jie niekada nebruka prekės tik norėdami ją parduoti, jie pataria ir atvirai pasako, ar ji tikrai patenkins poreikius. Ir dar: aš dažnai pamirštu savo daiktus įvairiose viešose vietose, tačiau jie dar niekuomet nebuvo pavogti. Tiesa, apie dviračius esu girdėjusi ir kitokių istorijų“, – šypsosi moteris.
Tačiau pabandžiusi lietuvius palyginti su filipiniečiais, moteris pastebi, kad pastarieji emocijas reiškia kur kas atviriau. „Filipiniečiai emocijas reiškia garsiai, kuomet grįžtu namo, išsyk tą pastebiu, girdėdama širdingą draugų ir giminių juoką“, – mintimis dalinasi Amelia.
Moteris sako taip pat pastebinti, kad filipiniečiai yra tolerantiškesni už lietuvius. „Tarp lietuvių juntamas netgi priešiškumas tautinėms ar socialinėms mažumoms, Filipinuose žmonės kur kas atviresni joms, nes turi ilgesnę daugiakultūriškumo istoriją“, – sako Amy.
Kartu ji pabrėžia, kad dėl to, jog abu kraštai yra katalikiški, žmonės turi daug vertybinių panašumų. Dėl tos pačios priežasties moteris sako nepatyrusi ir didelio kultūrinio šoko, kuomet pakeitė gyvenamąją vietą.
Atrado namus Lietuvoje
Amy papasakoja, kad grįždama į Filipinus savo draugams ir giminaičiams dovanų iš Lietuvos visuomet nuveža gintaro dirbinių, lietuviškų skanėstų ir šalyje gaminamų alkoholinių gėrimų. Gimtinėje ji jaučiasi puikiai, ten stipri visuomenės bendruomeniškumo dvasia, lietuviai didesni individualistai. Taip pat, moters įsitikinimu, Filipinuose palankesnės sąlygos verslui, jo plėtrai.
Tačiau paklausta, su kokia šalimi ketina sieti savo ateitį, Amelia nusišypso ir nedvejodama atsako: „Čia mano verslas, daugybė planų ir galimybių, savo ateities pamatus jau esu padėjusi čia.“
