Artūras pasakoja, kad mokytis buvo gana paprasta, kadangi gavo Europos Sąjungos paramą. Pirmais gyvenimo metais Lietuvoje dalyvaudamas prieglobstį gavusių užsieniečių integracijos programoje jis mokėsi lietuvių kalbos, taip pat dalyvavo psichologijos, teisės seminaruose ir seminaruose apie verslo įkūrimą. „Tai padėjo, nes buvo naudinga pramokti lietuvių kalbos, susipažinti su Lietuvos įstatymais, gyventojų teisėmis ir pareigomis. Tai yra labai svarbu, kai esi iš kitos šalies“, – sakė vaikinas.
Iš pradžių užsieniečiai studentai gyveno savame rate, studentų miestelyje, ir todėl juto šiokią tokią izoliaciją. Tačiau laikui bėgant su lietuviais pradėta bendrauti vis daugiau. Bendraudamas su lietuviais studentais, Artūras tikėjosi kartu mokytis lietuvių kalbos ir lavinti kalbėjimo įgūdžius. Tačiau paaiškėjo, kad lietuvaičiai studentai labiau nori lavinti savo rusų kalbos įgūdžius ir kalbėti su Artūru rusiškai.
Kalbėdamas apie savo patirtį Lietuvoje, Artūras teigia pastebįs kalbos ir mentaliteto skirtumus tarp lietuvių ir savo tautiečių baltarusių. „Mokydamasis lietuvių kalbos padedant draugams atradau, kad žodžiai „siekiu“ ir „noriu“, kurie rusų kalboje yra vienas ir tas pats žodis, lietuviškai turi skirtingą reikšmę. Tai rodo, kad lietuviai moka atskirti skirtumą tarp norų ir siekių. Jeigu žmogus kalba apie siekius, tai rodo, kad jis savo siekiams yra pasiryžęs“, – kalbėjo A.Yudzitskis.
Užsieniečiams iš šalių, kuriose kitokia politinė santvarka, svarbu pajausti kultūrinius ir politinius skirtumus, nes jų šalyse žmonėms yra nurodoma, ką daryti, kur dirbti, už juos daug kas nusprendžiama. Artūras pastebi, kad Lietuvoje yra kitaip, čia žmogus gali turėti savo nuomone, gali daryti, ką nori (tiesa, laikantis įstatymų), niekas jam nenurodinėja. Šis skirtumas matomas ne tik politiniuose ar ekonominiuose veiksmuose, bet ir žmonių tarpusavio santykiuose.
Ir nors Artūras gyvena Lietuvoje jau septynerius metus ir turi ne vieną Lietuvoje pripažintą bei mūsų šalyje įgytą diplomą, jis pats pastebi, kad jame vis dar gyvas kitos šalies mentalitetas, todėl prie naujos tvarkos dar tenka pratintis. Artūras neslepia – jis gyvenime vis dar ieško savo kelio. Šiuo metu jis dirba laisvai samdomu žurnalistu ir politikos analitiku.
„Esu politiškai laisvas. Ir nors ekonominė padėtis galėtų būti geresnė, jaučiuosi gerai. Laisvė man svarbiausia. O žmonių yra skirtingų, bendravimas su lietuvaičiais skirtingas, vieni atviresni, kiti uždaresni, tačiau nėra ko skųstis“, – taip Artūras apibūdino savo savijautą Lietuvoje.
Paprašytas papasakoti kokią įdomią ar linksmą jam Lietuvoje nutikusią istoriją, Artūras prisiminė anekdotą: Važiuoja traukiniu rusas ir lietuvis: rusas ištraukia butelį degtinės, draugiškai įpila ir sau, ir kaimynui lietuviui po 50 gramų. Abu išgeria, rusui viskas gerai, o lietuvis ir sako: „Taip galima ir padvėsti“. Rusas išgirdo „Pa dvesti“ (po dvesty – po 200 (aut.past.) ir apsidžiaugęs dar įpylė kaimynui.
Ši iliustracija, anot A.Yudzitskio, yra puikus pavyzdys, kad jeigu lietuvių kalba nėra gimtoji ir tobulai jos nemoki, kasdieniniame gyvenime gali kilti visokių komiškų situacijų.
Paklaustas apie ateitį, Artūras sakė norįs turėti pastovų darbą. Labiausiai jis norėtų dirbti politikos analitiku, tačiau neturint lietuviško paso ne visos durys atviros. „Bet viskas dar ateityje“, – pozityvumo nepraranda Artūras.
Žinai užsieniečio, atvykusio gyventi į Lietuvą, sėkmės istoriją? Dalyvauk konkurse, papasakok, kaip jis/ji čia atvyko, ką šiuo metu veikia, kaip jam sekasi, kokie jo ateities planai. Taip pat nepamiršk pridėti nuotraukose užfiksuotų gražiausių herojaus akimirkų ar nuotykių atvykus ar jau gyvenant Lietuvoje. Siųsk visą tai v.grigaliunaite@15min.lt ir laimėk prizus!
 |
