G.R.Rahmatas buvo vienas iš pirmųjų Užsieniečių registracijos centro Pabradėje gyventojų. Lietuvos sieną nelegaliai kirtęs 1997 m. šiame centre jis gyveno dvejus metus. Tik po trejų metų vyras gavo nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje.
„Dabartiniams atvykėliams sakau, kad jiems pasisekė, nes dabar centre jie praleidžia daugiausia pusmetį. Tik išskirtiniais atvejais procedūros prieglobsčiui gauti užtrunka ilgiau“, – pasakojo G.R.Rahmatas.
Gyveno ir kalėjimo sąlygomis
1997 m. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje buvo sausakimšas. Tik tais metais atidarytame centre glaudėsi apie 1,5 tūkst. pabėgėlių. Šiuo metu jų yra apie šimtą. Atvykėliai skirstomi į dvi kategorijas: nelegalų, kurie gyvena kone kalėjimo sąlygomis ir laukia, kol bus parsiųsti į kilmės šalį, ir prieglobsčio prašytojų, kurie centre gyvena tik tol, kol tvarkomi dokumentai prieglobsčiui gauti.
Prieglobsčio prašantiems ar pabėgėlio statuso siekiantiems Užsieniečių regisracijos centro gyventojams sudaromos geresnės gyvenimo sąlygos. Be maitinimo, jie gauna 35 litų išmokas mėnesiui ir gali nevaržomi išeiti iš centro 24 valandoms.
Tačiau, tam, kad patektum į šią kategoriją, pasak afganistaniečio, privalai vos sugautas prie sienos pasisakyti, kad esi pabėgėlis. Antraip pirmiausia, kaip ir G.R.Rahmatas 1997 m., už nelegalų sienos kirtimą trim mėnesiams būsi pasiųstas į tikrą kalėjimą.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Ghulamas Rabanis Rahmatas |
„Ne visi pabėgėliai kalba kita kalba, supranta ko klausiami. Pareigūnai su ginklais prie sienos tavęs paklausia, ar tu pabėgėlis, bet tu nesupranti, ko jie nori. Gali sakyti ką nori savo kalba, jie to nesupras. Pasiųs tave už grotų dviem mėnesiams ir tik po to teisme tu gausi vertėją. Jie atsiųs tave čia, kur tam tikra prasme taip pat kalėjimo sąlygos. Nenuostabu, kad dalis atvykėlių po tokios patirties ima galvoti, kad ne viskas šioje šalyje yra gerai“, – pastebi G.R.Rahmatas.
Tiesa, pats afganistanietis į nelegalų sektorių pateko ne dėl nesusikalbėjimo. Jis moka dvylika kalbų, o per keturis mėnesius Lietuvoje išmoko ir sunkiai įkandamą lietuvių kalbą.
„Galiu susikalbėti beveik su visais, gyvenančiais Pabradės centre. Moku uzbekų, urdu, turkų, arabų, indų, rusų, anglų ir kitas kalbas. Per keturis mėnesius pramokau lietuviškai. Manau, kad kalbos būtinos, kad ateityje kažko pasiektum“, – įsitikinęs G.R.Rahmatas.
Prie Lietuvos sienos buvau sulaikytas. Tada išvis nežinojau, kur esu, nežinojau, kad apskritai yra tokia valstybė Lietuva.
Dabar jis dirba Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pabėgėlių paramos centre bei studijuoja teisę Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Kas ta Lietuva?
G.R.Rahmatas Iš Afganistano sostinės Kabulo nuo talibų režimo pabėgo 1997 m. Tuomet vyrui buvo vos dvidešimt metų.
„Iš Afganistano autobusais, mašinomis per Rusiją, Lenkiją norėjau patekti į Vokietiją. Prie Lietuvos sienos buvau sulaikytas. Tada išvis nežinojau, kur esu, nežinojau, kad apskritai yra tokia valstybė Lietuva“, – juokėsi afganistanietis.
Kai G.R.Rahmatas atsidūrė Lietuvoje, šalyje dar nebuvo taikomos Ženevos konvencijos nuostatos dėl prieblobsčio prašytojų. Šią konvenciją Lietuva pasirašė tik 1997 m. rugsėjį. G.R.Rahmatas buvo vienas pirmųjų pasinaudojusių teise prašyti prieglobsčio Lietuvoje.
„Taip, mano tikslas nebuvo Lietuva, bet supratau, kad bandydamas ieškoti prieglobsčio kitoje valstybėje vėl pereisiu tą pačią procedūrų grandinę ir sugaišiu dar bent dvejus metus. Todėl nutariau likti čia ir paprašiau prieglobsčio Lietuvoje. Tokių kaip aš tada buvo dar 1,5 tūkst., o į tiek užklausų per vieną dieną neįmanoma atsakyti. Todėl procedūros užtruko apie dvejus metus“, – teigė afganistanietis.
1999m. G.R.Rahmatas buvo perkeltas į Ruklos Pabėgėlių priėmimo centrą. Jis dar nebuvo gavęs pabėgėlio statuso, bet jau galėjo laisvai keliauti po Lietuvą, nes jam buvo suteiktas laikinas priegblobstis šalyje.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Ghulamas Rabani Rahmatas |
„Tuomet prašydamas prieglobsčio turėjai susimokėti. Man tai kainavo apie šimtą dolerių, nors mano kišenės buvo visai tuščios. Ir tai nelogiška. Todėl kovojome su Lietuvos valdžia dėl šito ir dabar dokumentų rengimas jau yra nemokamas“, – pažymėjo G.R.Rahmatas.
Meilę rado Pabradėje
Šiuo metu G.R.Rahmatas jau turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Humoro jausmo nestokojantis afganistanietis sako, kad didžiausias jo atradimas Lietuvoje yra jo žmona. Ji taip pat afganistanietė. Pora susitiko Pabradės užsieniečių registracijos centre, kartu buvo perkelti į Ruklą, ten susituokė, o dabar gyvena Kaune ir augina tris vaikus.
„Manęs dažnai klausia, ką aš čia veikiu, ką čia radau, kai patys lietuviai dabar bėga iš savo tėvynės, emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo. Atsakau, kad aš čia turiu viską. Aš dirbu Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, prisiduriu vertėjaudamas. Čia sutikau savo žmoną, mes turime tris vaikus – ketverių ir dešimties metų dukras bei 12 m. sūnų. Gyvenimas tęsiasi“, – šypsosi vyras.
Manęs dažnai klausia, ką aš čia veikiu, ką čia radau, kai patys lietuviai dabar bėga iš savo tėvynės, emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo. Atsakau, kad aš čia turiu viską.
Jo žmona taip pat dirba vertėja, o vaikai lanko lietuviškas ugdymo įstaigas. G.R.Rahmatas sako, kad jo vaikams bendraujant su lietuviais nekyla jokių problemų, jie turi daug draugų, yra atviri. Nors visa šeima išpažįsta islamą, G.R.Rahmato žmona nedėvi hidžabo.
„Esu labai religingas, mūsų namuose galioja islamo įstatymai, tačiau gatvėje esame tiesiog žmonės, niekuo neišsiskiriame. Manau, hidžabas reikalingas Afganistane, kur vėjas pučia smėlį į akis, o kam jis Lietuvoje?“ – juokėsi vyras.
Tolerancijos pakanka
G.R.Rahmatas sako, kad lietuviai nėra uždari žmonės. Žinoma, tamsaus gymio žmonės čia sulaukia susidomėjimo, tačiau, jei su lietuviais bendrauji, jie tave lengvai priima tokį, koks esi, sako afganistanietis.
„Turi su jais kalbėtis. Tai raktas. Manau, kiekvienoje šalyje žmonės baiminasi to, ko nežino, bet, jei bendrauji, nekyla jokių problemų. Turiu daug lietuvių draugų“, – giriasi vyras.
Jis pasakoja, kad daugeliui leidimą gyventi Lietuvoje gavusių atvykėlių kyla sunkumų išsinuomojant būstą, jei savininkai sužino, kad jie yra užsieniečiai, o dar ir musulmonai: „Tačiau, jei jie leidžia su savininkais pasikalbėti man, problemų nekyla. Aš kalbu lietuviškai, gal dėl to manimi labiau pasitiki.“
Jis pripažįsta, kad anksčiau įsikurti ir rasti darbą Lietuvoje užsieniečiams buvo lengviau, tačiau nemano, kad sunkumų kyla dėl netolerencjos.
„Visada sakau, kad užsieniečiai darbo neieškotų telefonu, o eitų tiesiai į potencialią darbovietę pasikalbėti. Normalu, kad darbdavys telefonu užsieniečiui pasakys „ne“, nes eilėje dar stovi būrys lietuvių, tačiau susitikus akis į akį situacija visai kita“, – pastebi 16 metų Lietuvoje gyvenantis afganistanietis.
