Nematoma natūralaus vandens ciklo dalis
Gamtoje vyksta nuolatinė vandens apytaka. Vanduo, veikiamas Saulės energijos, garuoja ir prisotina atmosferą vandens garais. Iš jų susidaro krituliai – pagrindinis gėlo vandens šaltinis. Dalis kritulių nuo Žemės paviršiaus išgaruoja, kiti patenka į dirvą, kur juos „sukvėpuoja“ augalai bei papildo požeminį vandenį, dar kiti suteka į upes bei kitus vandens telkinius. Dėl tokios apytakos vandens ištekliai nuolat atsinaujina: pasipildo gėlo vandens ištekliai ir savaime apsivalo užterštos upės.
Jūros, vandenynai, upės, ežerai – tai mums matoma hidrosferos dalis. Daug mažesnė mūsų planetos vandens dalis yra susikaupusi Žemės plutą sudarančių uolienų porose ir plyšiuose. Tiesiogiai šio vandens matyti negalime, tačiau apie jį sužinome iš šaltinių žemės paviršiuje. Prakasus ar pragręžus gręžinius aptinkama žemės gelmėse pasislėpusi vandeningos sistemos dalis – požeminiai vandens telkiniai, iš kurių palankiomis gamtinėmis ir techninėmis sąlygomis galima naudoti vandenį, reikalingą ir tinkantį tenkinti žmogaus reikmėms. Tinkami naudoti požeminio vandens ištekliai paplitę labai nevienodai. Tai lemia klimato sąlygos, ypač krituliai, vandens kiekis, kuris gali susikaupti po žeme, priklauso ir nuo geologinių sluoksnių talpinių savybių. Pagal vandenyje ištirpusių druskų kiekį požeminis vanduo yra skirstomas į gėlą ir mineralinį.
Geriausios kokybės yra gėlas požeminis vanduo. Nedaug šalių pasaulyje gali pasigirti, kad savo gyventojams tiekia tokį vandenį.
Požeminis vanduo Lietuvoje – vienintelis geriamojo vandens šaltinis
Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. cc Dažniausiai naudojamas valytas ir cheminiu būdu apdorotas paviršinis upių ir ežerų vanduo, kuris niekada neprilygsta požeminiam. Net JAV savo piliečiams tiekia apie 80 proc. cheminiu būdu apdoroto paviršinio vandens. Mes, palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad Lietuvoje vienintelėje iš Baltijos, o gal net ir visos Europos šalių, visas geriamasis vanduo yra požeminis.
Lietuvoje viešajam geriamojo vandens tiekimui naudojamas taip vadinamų giliųjų vandeningų horizontų (gręžinio gylis paprastai siekia 30–50 metrų, o Klaipėdos krašte vanduo imamas ir iš 250 metrų gylio) vanduo, išskyrus kelias vandenvietes, kuriose požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu. Iš tokių gilų gręžinių gautam vandeniui aplinkos tarša didelės įtakos neturi. 25 proc. Lietuvos gyventojų vartoja gruntinį geriamąjį vandenį iš šulinių, tačiau jis, pasak specialistų, nėra saugus vartoti.
Džiaugtis, bet saugoti
Beveik 70 proc. pasaulio gėlo vandens atsargų yra poliarinio ledo srityse. Iš vieno 30 milijonų tonų ledkalnio galima gauti tiek vandens, kad jo užtektų milijardui Žemės gyventojų ištisus metus. Tačiau realybė yra tokia: Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis beveik vienam milijardui žmonių visame pasaulyje švaraus geriamojo vandens trūksta. Jo ypač pasigenda Afrikos ir Azijos šalys, kuriose net 80 proc. visų ligų lemia nešvarus vanduo. Neseniai skelbtais duomenimis, Jemenas gali tapti pirmąja pasaulio valstybe, kurioje geriamojo vandens ištekliai po kokių dešimties metų visai baigsis.
Nors mes galime džiaugtis, kad pas mus požeminio vandens ištekliai yra gausūs ir geros kokybės, dėl nepalankių hidrogeologinių sąlygų kai kuriuose rajonuose gero vandens vis tiek trūksta, todėl požeminio geriamojo vandens apsauga yra labai svarbi. Pasak Lietuvos hidrogeologo, habilituoto fizinių mokslų daktaro Antano Algirdo Klimo, požeminį vandenį reikia saugoti visų pirma ten, kur jis yra pagrindinis ar net vienintelis geriamojo vandens šaltinis, taip pat ten, kur formuojasi šio šaltinio ištekliai. Tokiuose plotuose, teigia jis, būtina reglamentuoti ūkinę veiklą, likviduoti senus ir neleisti atsirasti naujiems taršos šaltiniams.
Požeminis vanduo yra labiausiai naudojamas iš visų gamtos išteklių, jo prireikia apie dviem milijardams žmonių visame pasaulyje. Beje, požeminis vanduo – naudinga iškasena, pagrindinis Lietuvos žemės gelmių turtas, pačios gamtos padovanotas Lietuvai amžinam naudojimui. Jis kaip ir kitos naudingos iškasenos, yra saugomas valstybės.
