Pilk ir gerki?
Įprasčiausias dalykas: atsukai vandens čiaupą ir įsipylei į puodelį. Ir nėra ko bijoti bei pulti virinti. Lietuvoje, išskyrus Neringą, Palangą ir Kretingos rajoną iš čiaupo bėga geros kokybės požeminis vanduo. Jo kokybė vandenvietėse yra nuolat kontroliuojama, o skonis, kvapas, mikrobiologiniai ir cheminiai rodikliai, netgi išvaizda atitinka šiuo metu priimtus Europos Sąjungos reikalavimus.
Taigi, nors požeminis vanduo yra gana švarus ir apsaugotas nuo išorinės taršos, tačiau tiekiant vandenį vandentiekio darbuotojams gali tekti atlikti remonto darbus, montuoti įrengimus, likviduoti avarijas, kurių metu vanduo galėjo užsiteršti. Todėl po tokių darbų, įranga ir vamzdynai turi būti dezinfekuojami, nustatyti mikrobiniai rodikliai.
Apsaugoti vandenį nuo mikrobų mažais kiekiais naudojamas natrio hipochloritas. Koks vanduo pasiekia vartotojo čiaupą labai priklauso ir nuo vamzdynų būklės.
Vanduo, ypač Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje, turi rusvą atspalvį? Taip vandenį nuspalvino didesnė geležies koncentracija. Specialistai teigia, kad geležies koncentracija daugelyje Lietuvos požeminių vandenų siekia nuo 0,5–1,0 iki 2,0–3,5 mg/l. O toks geležies kiekis, pasirodo, nėra kenksmingas žmogaus sveikatai. Pavojingesnė yra per didelė fluoridų koncentracija, toks vanduo iš čiaupo bėga trečdalio klaipėdiečių namuose. Fluoras – žmogaus kaulų sistemai būtinas mikroelementas, tačiau per dideli jo kiekiai nepalankūs vaikų kaulinio audinio vystymuisi.
Pirk ir gerki?
Nepasitikite vandeniu, tekančiu iš čiaupo, norite atsigaivinti išvykę iš namų, pakeliui į darbą, sportuojant, – galite rinktis į butelius išpilstytą geriamąjį vandenį. Tačiau prekyvietėse geriamo vandens pasirinkimas verčia pasimesti. Kaip išsirinkti? Specialistai pataria, pirmiausia skaityti etiketę, tai Jums daug pasakys apie vandens rūšį, savybes, kilmę. Patikimas, savo vardą branginantis gamintojas pasirūpins, kad etiketė būtų geros kokybės, ant jos bus nurodyta šalis, gręžinio vieta, vandens sudėtis, kontaktai.
Vanduo buteliuose būna trijų rūšių, tai visai skirtingi produktai ir jiems visiems keliami skirtingi reikalavimai. (Plačiau apie tai papasakosime sekantį kartą).
Yra manančių, kad geriausia gerti distiliuotą vandenį. Distiliuotas vanduo – surinkti ir atvėsinti vandens garai, jame nebėra jokių mineralinės medžiagų. Tokį elektrolitų neturintį vandenį organizmas prastai pasisavina, jis kartu išplaudamas iš organizmo mineralines medžiagas yra greitai pašalinamas. Distiliuotas vanduo naudojamas akumuliatorių pildymui, degtinės gamybai. Gal tegu tam skirtas ir lieka.
Pasisemk ir gerki?
Net ir mūsų kaimų šulinių vanduo ne visada yra sveikas ir švarus, jame gana dažnai pasitaiko nitratų. Priežastis paprasta – šulinys pastatytas netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, šalia lauko tualeto ar ūkinio pastato. Užteršti jį gali ir kaimyno ūkyje naudojamos trąšos. Norint ramiai gerti šulinio vandenį, pirmiausia reikėtų jį ištirti ir įsitikinti, kad jis atitinka sanitarines ir bakteriologines normas. Kad ir koks švarus ir tyras atrodytų šaltinis, reikia būti atidiems, nes jei vanduo apnuodijamas nitratais, geriant vandenį jų jausti neįmanoma. Daugelis galvoja, kad pavirintas šulinio vanduo gerti tinkamas. Dalis tiesos yra – jei vanduo užterštas mikrobais, iš tiesų pavirinti jį naudinga, tačiau jei nitratais – net žalinga, nes virinant tokį vandenį nitratų koncentracija tik didėja.
Tikroji gyvybė
Visame pasaulyje žinomas amerikiečių fizioterapeutas Polis Bregas, ne kartą rašęs apie tai kokią didžiulę reikšmę žmogaus organizmui turi geriamo vandens kokybė, keliaudamas po Pietų jūrų salas, pateko į salą, kurioje gyveno puikiai atrodantys ir sveiki polineziečiai. Kartu keliavę gydytojai, ištyrę salos senolius, nustebę konstatavo, kad tokių sveikų tokio amžiaus žmonių jiems nėra tekę sutikti. Salos gyventojai nežinojo kiek jiems metų, nes jų kalboje tokie terminai neegzistavo, nešventė savo gimtadienių ir todėl neseno! Senoliai buvo jauni kūnu, gražūs ir energingi, puikiai šoko ir nei kiek nenusileido jaunimui. Tokią puikią sveikatą jiems užtikrino natūralus gamtos vanduo.
