Pažįstamas nepažįstamasis
Nenuostabu, kad vanduo visada domino ne tik metafizikus, bet ir mokslininkus. Žemėje nėra tautos, kurios istorijoje vanduo nebūtų paminėtas kaip visko, kas gyva, pradžia. Visose legendose, mituose, visose senovės knygose, aprašančiose Visatos susikūrimą, vanduo minimas kaip pagrindinis šaltinis ir gyvybės lopšys. Mes galvojome, kad gerai pažįstame vandenį – visur esantį mūsų planetos valdovą, bet pasirodė, kad čia slypi dar daug paslapčių.
Iš kur jis atsirado? Kas ir kodėl juo apdovanojo mūsų Žemę? Dėl vandens atsiradimo žemėje yra dvi hipotezės. Senesnioji teigia, kad vanduo yra Žemės magmos degazacijos produktas. Naujesnė tvirtina, kad vandenį į Žemę atnešė ir tebeneša ledinės kometos ir kiti dangaus kūnai. Tvirtinama, kad per metus į Žemės atmosferą patenka keli milijonai tonų kosminio vandens. Kadangi hipotezės dvi – sunku spręsti, kuri iš jų teisinga. O gal teisingos abi?
Ar turi vanduo atmintį, ar jos molekulės atsimena įvykius, kurios liudininku jis kažkada buvo? Ar jį veikia kosminės jėgos? Galbūt atsakymus į šiuos ir kitus klausimus žino pats vanduo. Juk jo Žemėje dabar yra tiek pat, kiek buvo tada, kai viskas tik prasidėjo, kai kūrėsi pasaulis, įgydamas mums įprastus kontūrus ir pojūčius.
Paslaptingasis unikalumas
Tikrosios vandens charakteristikos paieškos nuveda į mokslo kūrimosi pradžią, kai tampriai siejosi faktai ir paslaptys, kur klaidingas hipotezes ir pasaulį pakeitusius atradimus, skyrė tik keletas žingsnių.
Paslaptingos vandens savybės žmoniją domino jau labai seniai. Kinų filosofas Lao Czy, gyvenęs apie 2,5 tūkstančių metų teigė: „Visame pasaulyje nėra nieko minkštesnio ir lankstesnio nei vanduo, bet jis dildo tai, kas kieta ir tvirta. Niekas negali jo nugalėti, nors bet kuris gali išjudinti. Lankstumas nugali kietą, minkštumas – tvirtą. Visi tai žino, bet niekas kitas nedrįsta taip elgtis!“
Bet kuri iš vandens savybių yra unikali, jei nors kurios iš jų nebūtų, mūsų Žemė būtų likusi be gyvybės.
Bet kuri iš vandens savybių yra unikali, jei nors kurios iš jų nebūtų, mūsų Žemė būtų likusi be gyvybės. Iki šiol mokslas negali paaiškinti, kodėl tik vanduo – vienintelė medžiaga pasaulyje – gali natūraliomis sąlygomis būti trijose būklėse: kietoje, skystoje ir dujinėje. Kodėl vandens paviršiaus molekulinė įtampa, lyginant su kitais skysčiais, yra didžiausia? Juk matėme, kaip lengvai vandens paviršiumi bėgioja vabzdžiai – vandens čiuožikai? Kodėl jis yra galingiausias tirpiklis, tačiau tirpdydamas, pats nepakinta? Kas užpumpuoja vandenį į 60 metrų aukščio medžio viršūnę, nugalint dešimties atmosferų slėgį? Kodėl temperatūrai nukritus žemiau +4oС vandens tankis nebedidėja, o pradeda mažėti (dėl to ledas – tvirta vandens būsena – turi mažesnį tankį lyginat su savo skystu pavidalu ir plūduriuoja vandens paviršiuje).
Nežinodami atsakymų į šiuos klausimus, o gal greičiausiai apie tai nesusimastydami, tokias unikalias vandens savybes senovėje žmonės panaudodavo norėdami rasti akmenis: šiaurinės tautos prieš šalčius į uolų plyšius pildavo vandenį, ir jis, šaldamas, suardydavo uolieną. Pietuose – į plyšius įkaldavo pleištus ir juos užpildavo vandeniu – išburkę pleištai padėdavo pasiekti tikslą. Jau gerokai vėliau mokslininkai nustatė, kad dėl porose ir kapiliaruose esančio vandens gali susidaryti didelis spaudimas. Pavyzdžiui, grūde, jo daigumo metu yra iki 400 atmosferų! Štai kodėl auglys taip lengvai pramuša asfaltą!
Užprogramuotas vanduo
Dabar populiari hipotezė – taip vadinama vandens atmintis. Šios nuomonės besilaikančių vandens tyrinėtojų teigimu, vandenį veikia viskas, su kuo jis kontaktuoja (kitos medžiagos, laukai, spinduliai, virpesiai). Visa tai, neva, gali pakeisti nusistovėjusias vandens savybes. Tačiau, kaip tai vyksta, patiems mokslininkams lieka paslaptimi.
Japonų mokslininkas, daktaras Masaru Emoto 1991 m. paskelbė sensacingą pranešimą: jis tvirtino, kad vanduo, be jokių abejonių, gali saugoti informaciją, kurią pats gali ir pademonstruoti. Emoto sukūrė unikalią technologiją: vandens bandinį paveikdavo kokiais nors veiksniais, po to greitai užšaldydavo šalčio kameroje iki -73oC ir per mikroskopą padidinus 20000 kartų fotografavo susidariusio ledo mini kristalus. Kristalų forma keitėsi priklausomai nuo informacijos, kurią „įsimindavo“ vanduo. Mokslininkas patikrino kaip vanduo reaguoja į muziką. Jis tvirtino, kad vanduo gerai įsidėmi muziką ir lediniai kristalai atspindi jos charakterį. Pavyzdžiui, „pasiklausius“ Bethoveno, Bacho, Šopeno muzikos formuodavosi gražūs, simetriški kristalai, o sunkusis rokas sukurdavo chaotiškas, negražias, amorfines formas. Emoto stebėjo ir kaip žmogaus emocijos veikia vandenį. Paaiškėjo, kad geros emocijos stabilizavo vandens energetiką, o pyktis ir agresija – jos poveikį pastebimai susilpnino.
Remiantis vandens atminties hipoteze, kadangi žmogaus kūnas sudarytas daugiausiai iš vandens, tai jis kai kurių tyrinėtojų manymu, taip pat gali priimti pasaulinio vandens informaciją.
Ko gero, tuomet galėtume patvirtinti tai, kuo nuo seno tikėjo žmonės: kad vanduo gali būti stebuklingas – gyvasis ir negyvasis, kad vandenį lengva užkalbėti, o užkalbėtas – užkeiktas vanduo gali pakenkti žmogui bei patikėti tuo, kad pašventintas, gerumu energetiškai įkrautas vanduo gali tuo gerumu, gera informacija užkrėsti ar nusikopijuoti į visą vandenį, prie kurio jis prisiliečia, tai yra ir į žmogų. Tokiu būdu apsaugoma nuo blogos, galinčios pakenkti informacijos.
Gydanti atmintis
Vandens atminties principu remiasi ir homeopatinis gydymas. Ruošiant homeopatinius vaistus, veiklioji medžiaga vandenyje atskiedžiama tiek daug kartų, kad pati cheminė medžiaga vandenyje tampa nebeaptinkama, tačiau vandenyje lieka jos informacija. Laikoma, kad homeopatinis vaistas tuo geresnis, kuo labiau buvo atskiestas, nes tada pati cheminė medžiaga nepadarys žalos organizmui. 1988 metais prancūzų mokslininkas Jacques Benveniste atliko pagrindinių homeopatijos principų tyrimą. Jo tyrimai parodė, kad net atskiedus vaistus tiek, kad jų neįmanoma aptikti, jie veikia pacientus kaip ir neatskiesti vaistai. Tačiau tyrimo objektyvumu ir patikimumu buvo suabejota, vandens atminties koncepcijai pasaulio mokslinė bendruomenė nepritaria. Ir vis dėlto, kai kurie žmonės gydosi homeopatiniais vaistais ir pasveiksta.
