Jau šiandien rūmuose vyksta parodos, koncertai, edukaciniai užsiėmimai. Sutvarkius jų aplinką tai bus išbaigtas kultūrinio turizmo objektas.
Ypatinga patogi šios dvarvietės geografinė padėtis, nes ji yra tarp Vilniaus ir Trakų, šalia geležinkelis, todėl tikimasi čia nemažų lankytojų srautų. Rengiamas dviračių trasos, kuri jungs Vilnių su Trakais bei drieksis palei dvarvietės tvenkinius, projektas.
Modernaus grafų Tiškevičių gyvenimo pėdsakai
Jau netolimoje ateityje šią dvarvietę bei parką žadama įtraukti europinį į E. Andre parkų, sodų paveldo kelią. Lietuvoje šis garsus kraštovaizdžio architektas, ilgą laiką buvęs vyriausiuoju Paryžiaus sodininku, projektavo Užutrakio, Lentvario Palangos bei Trakų Vokės parkus.
Toks paveldas primena Lietuvos didikų, pirmiausia Tiškevičių, išsilavinimą, galimybes, estetinį išprusimą. Tiesa, jį reikia atgaivinti.
Todėl prieš rengiant Trakų Vokės dvarvietės parko tvarkymo darbų planą buvo atlikta daugybė mokslinių tyrimų – visi sprendiniai pagrįsti būtent jais.
Atlikta daug ir įvairių tyrimų, fotografijų, vaizdų, planų ieškota ne tik Lietuvos bet ir Lenkijos – Varšuvos, Krokuvos archyvuose. Rasta daug įdomių nuotraukų. Turėta rašytinių žinių, kad ten buvo teniso kortai ir nuotraukos tai patvirtino.
Žinoma, kad Tiškevičiai propagavo sveiką gyvenimo būdą, nes giminėje buvo sergančiųjų džiova, todėl labai prižiūrėjo savo sveikatą. Šiame parke jie buvo įsirengę ano metų treniruoklius, jų nuotraukos irgi išlikusios.
Išlikusios net 19 a pabaigos nuotraukos, kurias darė E.Andre sūnus Rene atvykęs į Trakų Vokę. Tuo metu rūmai jau buvo pastatyti.
Rene laiškuose savo tėvui rašo, kad parkas jau yra susiformavęs, parterio proporcijos nėra geros, jis per didelis pagal rūmus, tačiau medžių alėjos jau yra. Todėl jie sukurs tik tam tikrus mažosios architektūros elementus, madingus gėlynus parteriuose, krūmų masyvai struktūrai suteiks prancūziško šarmo.
Tėvas ir sūnus Andre prisidėjo kuriant parterio dizainą, baseiną, tiltelius per tvenkinius, grotą taip pat konsultavo grafus dėl pievų įrengimo, bei priežiūros.
Grafai Tiškevičiai šį dvarą buvo praradę po1863-ųjų metų sukilimo, nes buvo apkaltinta remiantys sukilėlius. Trakų Vokės dvaras buvo konfiskuotas, o visas turtas inventorizuotas. Iš ten sužinome, kad parke buvo trys oranžerijos, retų augalų kolekcijos, augintos vynuogės. Tiesa, Tiškevičiai po gero dešimtmečio sugebėjo susigrąžinti turtą.
Tuomet 1876 jie užsakė L. Marconi , italų kilmės lenkų architektui, naują rūmų projektą. Taigi, prie šios dvarvietės kūrimo prisidėjo dvi žymios kūrėjų šeimos: architektų Marconi ir kraštovaizdžio architektų Andrė.
Tai rodo, kokia plataus akiračio bei kokių galimybių elitą turėjome. Tiškevičiai buvo labai išprusę, aukštos vidinės kultūros žmonės, grafienė Tiškevičienė užsisakinėjo iš Paryžiaus žurnalus ne tik apie madas, bet ir apie sodininkystę.
Kaštai, skiriami išlaikyti parką, neretai buvo daug didesni, nei skiriami rūmams, parko priežiūra brangi visais laikais, jo turėjimas parodo statusą, galią. Tai buvo estetinio pasigrožėjimo ir statuso dalykas.
Vidinis estetikos poreikis, kuris buvo sovietmečiu sužlugdytas ir kuris dabar labai sunkiai atranda vietą, tuo metu buvo labai reikšmingas.
Pastatų ir parkų restauravimas – labai skiriasi
Trakų Vokės dvarvietėje išlikę nemažai kultūros paveldo objektų – rūmai, 18 amžiaus oficina, kuri senesnė už rūmus, virtuvė-skalbykla, ūkvedžio namas, kumetynas, svirnas, vandens bokštas. Taip pat mažosios architektūros – vartai, tvoros, kortų stalelis, grota.
Siekiant atkurti visą dvarvietę be jau atliktų projektų rengiami ir mažosios architektūros restauravimo projektų, rengiamas vartų, tvoros bei grotos restauravimo bei tvarkymo projektas, 2018 metais nugriautas sovietmečiu statytas silikatinių plytų pastatas, kuris savo vieta bei dydžiu konkuravo su rūmais, juos gožė.
Dvarvietės parko projektas taip pat dalis visų tvarkymo darbų. Nors visa teritorija apima net 42 ha, tačiau kol kas parengtas projektas centrinės parko dalies – 10 ha sutvarkymui, taip pat parengtas tvenkinių sistemos tvarkymo projektas, bus atkurti istoriniai mediniai tilteliai. Vieni tvenkiniai buvo iškasti dar 1885-86 metais, nes grafai Tiškevičiai prekiavo žuvimis, jas statinėse tiekė į Varšuvą, Peterburgą, kiti tvenkiniai jau sovietmečiu.
Trakų Vokės parko atkūrimo projektas yra kone didžiulis mokslinis darbas.
Šiame parke įdomu, kad visos alėjos yra skirtingos, jos atskiria erdves – didelę parko erdvę ir mažesnes, privatumo teikiančias. Jos irgi bus tvarkomos.
Yra didžiulis skirtumas tarp architektūros ir kraštovaizdžio architektūros: restauravimo principai pagal visas tarptautines chartijas yra kitokie. Kultūrinio Kraštovaizdžio objektai – gyvi objektai, jie jautrūs gamtos stichijoms. Jeigu sienos, pastato autentiškumas mums suvokiamas, jį galima paliesti, tai istoriniame parke nereiškia, kad būtinai turėsime galimybę prisiliesti prie medžio kuris augo prieš 200 metų.
Istorinio parko autentiškumas yra išlikusios erdvės, panoramos, perspektyvų kompozicijos, geometrinė struktūra, medžiai senoliai bei išsaugota ar atkurta autentiška medžių ir augalų rūšinė įvairovė.
Sovietiniu laikotarpiu buvo stipriai suniokota istorinių parkų struktūra, tačiau turime džiaugtis kad išlikę rašytiniai šaltiniai ir istorinės fotografijos mums leidžia gražinti autentišką parko išvaizdą. turi būti tas pats medis – yra tik erdvė, kurią galima užpildyti bei struktūra, kokia turi būti.
Apie Trakų Vokės parką yra išlikę daug šaltinių, yra žinoma kas, kur augo. Taip pat atliktos ne tik archeologinės takų trasų paieškas, atrasti senieji grindiniai, baseinas, bet ir bioarcheologiniai tyrimai, paimti mėginiai iš parterio ir iš jų žinoma, kas jame augo prieš 100 metų.
Taigi, Trakų Vokės parko atkūrimo projektas yra kone didžiulis mokslinis darbas.
Kiekvienam medžiui – jo pasas
Kaip žinia, kraštovaizdžio ir pastatų restauravimas remiasi labai skirtingais principais. Neretai žmonės mano, kad jie vienodi, ir todėl piktinasi, kai tvarkant parkus kertami medžiai.
Tačiau taip elgiamasi tik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, Trakų Vokės parke kiekvienas alėjų medis buvo ištirtas ne vieno mokslininko: ekspertai iš Lenkijos, tyrimus atliko dr. Remigijus Bakys, arboristas Renaldas Žilinskas.
Buvo vykdomi visų alėjose augančių medžių arboristiniai tyrimai, vertinta šaknų būklė – kiekvieną medį vertino kelių sričių mokslininkai: dendralogas, arboristas, biopatologas.
Kiekvienam medžiui sudarytas jo pasas, kuriame detalus būklės aprašymas.
Remiantys tyrimų duomenimis ir buvo priimti sprendimai.
Ilgoji arba Liepų gatvės alėja vedanti nuo Baltųjų vartų link rūmų, yra ne pačios geriausios būklės dėl sovietiniai laikais atlikto blogo genėjimo.
Čia jau atlikti taisyklingi genėjimo, dar bus atlikti arboristiniai darbai siekiant stabilizuoti atskirus medžius ir maksimaliai prailginti šios įspūdingos alėjos amžių. Visų medžių joje amžius apie 90 metų. Ji autentiška, sodinta dar grafų Tiškevičių laikais. Šios alėjos medžiai gerai išliko, nes paliktas skaldos takas, šalia nėra jokių inžinierinių tinklų, todėl medžių šaknys nepažeistos, jie gauna reikiama kiekį maistinių medžiagų ir tikimasi augs dar ilgai.
Raudoni vartai ir jų alėja
Yra dar trys šoninės alėjos. Tai Raudonų vartų, Koplyčios ir buvusios gyvatvorės alėjos nuo koplyčios iki parterio, tačiau ji jau beveik prarasta. Yra tik likučiai.
Daugiausia pokyčių bus Raudonų vartų alėjoje. Šie vartai senesni už rūmus, tai buvusios dvarvietės palikimas. Yra išlikęs šių vartų 1841 – ųjų metų projektas. Juo reikia „ištraukti“ iš po žemių sluoksnio, nes apie 80 cm jų yra po žeme.
Sovietmečiu buvo asfaltuotas takas, pakeltas žemės lygis ir todėl sukurtas visai kitoks įspūdis įeiti į parką. Juk yra skirtumas žengiama per žemus, ar per aukštus vartus.
Kieta danga, žemės užpylimai, tinklų tiesimas, bei neteisingas genėjimas pakenkė medžiams. Dėl tokių patirtų traumų buvo pažeistos šaknys, kamiene susidarė puviniai, užpilti kamienų kakleliai nesudaro galimybės medžiui augti pažeidžiamos medžių šaknys, tada sutrinka medžiagų įsisavinimas.
Beje, ši Raudonų vartų alėja sodinta jau sovietmečiu, joje augantys medžiai sužaloti tiesiant inžinierinius tinklus, jiems pakenkta ir dėl netaisyklingo genėjimo.
Ji nėra vienaamžė, seniausiems medžiams apie 60, jauniausiems – 10. Šiandien jau nelikę apie pusės medžių, kurie kažkada sudarė alėja ir iš likusių tik keli yra sveiki. Kiekvienas šios alėjos medis taip ištirtas ir nustatytas puvinio išplitimo mastelis. Raudona spalva žymi puvinį. Nuotraukoje – šios alėjos medžių garsinės tomografijos.
Todėl daugiausia pokyčių bus šioje alėjoje. Bus šalinamas 71,o atsodinama 132 medžiai.
Nuotraukoje matomas šios alėjos medžių pažeidimas. Raudona spalva žymi išplitusius puvinius:
Kraštovaizdžio kūrimas – grįžimas į lėtą laiką
Buvusios gyvatvorės alėja, kur dabar auga į visas puses išsikraipiusios liepos, po ilgų diskusijų bei tyrimų tarp specialistų nuspręsta palikti šalinant tik aukščiau pavojaus laipsnį turinčius medžius, nors pirminis sumanymas buvo visai kitoks.
Tai buvusi liepų gyvatvorė. Medžiai sodinti šachmatų tvarka, atstumai tarp jų apie 1 metrai. Liepos sodintos būti ne medžiu, bet aukštu krūmu – gyvasiene. Tačiau kai tik liautasi tą gyvatvorę genėti ir medžiai paleisti augti, kiekvienas ėmė kovoti už vietą po saule ir ėmė linkti ten, kur jos daugiau.
Todėl šiandien čia labai įspūdinga, egzotiška, bet labai blogos būklės alėja. Čia buvo atlikti kiti tyrimai – šaknų stabilumo testas, kai uždėjus apkrovas tempiamas medis ir tikrinama, kokius vėjo gūsius gali atlaikyti. Pagal tai teikiamos rekomendacijos, kiek reiktų mažinti lajos. Paaiškėjo, kad reikia šalinti apie 30 proc. lajos.
Tai ir bus padaryta, siekiant išsaugoti šiuos medžius, kurių amžius apie 90 metų, panašus amžius kaip ir baltų vartų alėjos. Taigi, vienaamžiai medžiai, kuria visai kitokį vaizdą. Tiesa, joje yra vėlyvesnių sodinukų – klevų.
Ir nors šios alėjos būklė prasta, ji išsaugota bus atlikus didelės apimties arboristinius tvarkymo darbus.
Labai svarbu suprasti, kad parkai nėra laukinė gamta, tai žmogaus rankų kūrinys, tai gyvoji architektūra.
Remiamasi kaimynų patirtimi, kur jau atkurti istoriniai parkai, dirbama ir čia. Todėl bus pradėta avarinių želdinių šalinimas, genėjimai, arboristiniai darbai, istorinio želdyno restauravimas. Visa tai pagrįsta istoriniais, deandrologiniais, kraštovaizdžio tyrimais, Eduardo ir Rene Andre kūrybos principais ir tarptautiniais istorinių želdynų tvarkymo pavyzdžiais.
Juk istorinis parkas nėra naujai kuriamas parkas, nes pagrindinis tikslas atskleisti kuo daugiau buvusių užmanymų ir juos išsaugoti.
Kraštovaizdžio kūrimas šiandien greitame technologijų pasaulyje mus grąžina į lėtą gyvenimo tempą, nes rezultato nebus šiandien ar rytoj, reikia laukti. Tokie objektų kūrimas moko mus kantrybės.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Turinys apmokėtas.
Kaip atrodo atkuriamas Trakų Vokės parkas ir dvaras galite pasigrožėti mūsų fotogalerijoje:
