Vadinamąja santykių perkrovimo politika čia, Rytų Europoje, nepasitikima. D.Grybauskaitė tai atvirai ir sako. Bet galbūt jos, kaip mažos valstybės vadovės, retorika galėtų būti diplomatiškesnė ir ne tokia provokuojama.
Lietuva yra prisiėmusi daugybę nepagristų, daug kainuojančių įsipareigojimų, kurių nesugeba deramai įgyvendinti. Pavyzdžiui, vadovavimas Afganistano Goro provincijos atkūrimui. Lietuvai trūksta specifinių žinių ir pinigų šiam projektui, todėl dabar tiesiog kompromituojamas procesas ir rizikuojama mūsų karių gyvybėmis. Greičiausiai JAV nespaudė prisiimti tokių įsipareigojimų, kurių valstybė negalėtų įgyvendinti. Tačiau tuometis politinis elitas puoselėjo ambicingus užsienio politikos tikslus, o tie įsipareigojimai yra tų ambicijų kaina.
D.Grybauskaitės užsienio politikos ambicijos išties gerokai kuklesnės, galima sakyti, jos adekvačios valstybės galimybėms. Prezidentė sulaukia itin daug kritikos dėl to, kad Lietuvos užsienio politika prarado ne tik ambicijas, bet ir aiškią kryptį, tikslus. Politika Baltarusijos atžvilgiu patyrė visišką nesėkmę, nors prezidentė to nenori pripažinti.
