Ogi tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. „WikiLeaks“, kuriai iš JAV Valstybės departamento tarnybinių stočių buvo paslaugiai nutekinta tūkstančiai įslaptintų puslapių, pati nelabai moka saugoti paslapčių. Smalsūs žurnalistai ir geranoriai jų talkininkai šiais laikais tam tikromis aplinkybėmis gali gauti net gerai saugomą ir užkoduotą informaciją.
Kai kuriais atvejais, kaip sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas, jie netgi turi daugiau galimybių gauti slaptų dokumentų nei oficialūs asmenys su specialiais leidimais. Būtent tai nutiko ir šiuo atveju. Informacija pradėjo sunktis net iš kelių puodų: to paties departamento Vašingtone ir pačios „WikiLeaks“.
Konvulsijų tampoma ir į purvą minkoma slaptų žinių skleidėja nebesuvaldo dokumentų srautų. Ji nebegali garantuoti jų saugumo. Ir štai jie jau kitose rankose, tokie pat oficialiai įslaptinti, bet dar lengviau prieinami. Žinoma, pasaulyje yra kur kas neramesnių vietų nei Lietuva, o paviešinta informacija iš tų taškų gali net sukelti masinius neramumus.
Mūsų atveju viskas yra kiek švelniau, nors ne taip švelnu kaip, tarkime, Suomijoje, bet net ir tos šalies žurnalistai pasiraitoję rankoves dabar žvejoja slaptų žinių jūroje tikėdamiesi užtikti riebesnių informacinių žuvų.
Smalsumas – antroji žurnalistų prigimtis, o šiuo atveju jis tenkinamas sočiomis ir dosniomis porcijomis. „Schibsted“ leidybos grupė, kuriai Lietuvoje, be kitų leidinių, priklauso „15min“ laikraštis ir naujienų portalas 15min.lt, vadovaujasi objektyvios žurnalistikos principais. Todėl nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nėra skelbiami duomenys, galintys pakenkti konkrečių asmenų ar pačių valstybių saugumui. Bet net ir be šių apribojimų ten pakanka pikantiškų faktų, o ir pati Lietuva atrodo gana įdomiai pažvelgus į ją kitos šalies atstovų akimis. Gal ir ne Stiego Larssono trilogija, bet medžiagos politiniam trileriui – iki soties. Įdomaus skaitymo.
