Taip pat kiek operatyviai tos priemonės atliepia aplinkosaugos problemas. Ir ko gero kritika būtų pelnyta, tačiau šiuo tekstu noriu atkreipti dėmesį į kitą šio klausimo pusę, kuri viešajame diskurse mano nuomone yra mažai atspindėta.
Prieš porą metų aplinkos psichologų bendruomenė išsakė poziciją, apie poreikį imtis veiksmų, turinčių didelį poveikį aplinkos išsaugojimui. Tokių veiksmų pavyzdžiai yra dalyvavimas aplinkosaugos politikos formavime, aplinkosauginių bendruomenės iniciatyvų kūrimas, kompetencijų ugdymas įvairiose amžiaus grupėse, kurios įgalina žmones prisidėti prie esamų ir kurti naujas aplinkos išsaugojimo priemones, dalyvavimas aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų veikloje ir daugelis kitų.
Veiksmai ar elgesys turintis didelį poveikį aplinkos išsaugojimui pasižymi tuo, kad peržengia asmeninių pasirinkimų ribas ir įgalina didesnį ratą žmonių vienaip ar kitaip įsitraukti į aplinkosaugą. Tokie veiksmai ar elgesys platesniu mastu prisideda prie gamtą ir aplinką žalojančių praktikų transformavimo į palankesnes.
Nėra abejonės, kad ir kasdieniai su vartojimu susiję veiksmai, pavyzdžiui, vienkartinių plastiko maišelių atsisakymas, rūšiavimas ar aplinkai draugiškesnio transporto pasirinkimas, yra svarbūs ir reikalingi. Tačiau jų teigiamo poveikio gamtai gali tekti palaukti. Tuo tarpu tokie veiksmai, kurie atneša sisteminius pokyčius gali padėti daug greičiau pasiekti to paties tikslo.
Jei norime sumažinti taršą plastiku, galime stengtis jo atsisakyti savo kasdieniuose pasirinkimuose, tačiau galime eiti ir kitu keliu: rašyti laiškus prekybos centrams ir raginti juos atsisakyti vienkartinių plastiko maišelių. Taip pat galime jungtis prie aplinkosaugos organizacijų ir tęsti savo darbą jose, taip siekiant didesnio poveikio plastiko taršos mažinimo srityje. Yra begalės kitų sričių ir pavyzdžių, kur ir kaip galima siekti platesnio masto pokyčių.
Pasaulinių ir Europos Sąjungos aplinkosaugos organizacijų politikos jau gerą dešimtmetį komunikuoja, kad edukacinė sistema turėtų įgalinti (suteikdama žinias ir ugdydama reikiamas kompetencijas) įvairaus amžiaus žmones imtis didelį poveikį aplinkos išsaugojimui turinčių veiksmų, transformuojančių šių dienų realijose jau šlubuojančias ekonomines, socialines ir politines sistemas.
Klimato ir ekologinė krizė yra visuotiniai reiškiniai, kurie mus jau veikia dabar, o ateityje su jų poveikiu susidursime vis betarpiškiau.
Tačiau tų pačių pasaulinių ir ES organizacijų atliktos plataus masto tarptautinės studijos rodo, kad retu atveju politinės ir atitinkamai edukacinės sistemos yra parengtos ugdyti tokias kompetencijas. Išvados padarytos studijuojant įvairių pasaulio valstybių ugdymo aplinkosaugai programų turinį bei mokytojų ir mokinių nuomones apie ugdymo aplinkosaugai kokybę.
Beveik 60 000 mokytojų atstovaujančių 144 pasaulio valstybes mato didelį poreikį ugdyti aplinkosaugines jaunų žmonių kompetencijas, tačiau tik 23% tyrime dalyvavusių mokytojų mano, kad yra tinkamai pasiruošę ugdyti tokias kompetencijas. Labai panašius rezultatus parodė 144 šalyse atliktas tyrimas mokyklinio amžiaus žmonių grupėje, kuriame dalyvavo beveik 18 000 moksleivių iš 166 šalių. Apie 30% tyrime dalyvavusiųjų manė, kad gerai supranta klimato kaitos problematiką ir geba imtis veiksmų jai atliepti.
Į aplinkosauginio ugdymo turinio analizę Europos Sąjungos kontekste buvo įtraukta ir Lietuva. Analizė parodė, kad aplinkosauginį ugdymą reglamentuojantys dokumentai numato tik labai bendras tokio ugdymo gaires ir nėra detalizuota, kaip ugdymo turinys pasieks kiekvieną ugdymo įstaigą, o juo labiau nėra apibrėžta, kaip bus užtikrinama, kad reikiamos kompetencijos bus įgytos.
Minėtuose Lietuvos atvejo dokumentuose kalbama tik apie bendrąjį ugdymą tvarumui. Apie didelį poveikį aplinkos išsaugojimui turinčio elgesio (pvz., įvairių formų aktyvizmas) ugdymą apskritai nėra užsimenama. Tad tikėtina, kad ugdymo sistemoje nėra sudaromos sąlygos nuosekliai ugdyti tokias kompetencijas, kurios įgalintų kiekvieną iš mūsų kurti sisteminius pokyčius klimato ir ekologinę krizės švelninimo srityje.
Turint mintį, kad ES siekiama įgalinti didelį poveikį aplinkos išsaugojimui turinčius elgesius, tokius kaip pavyzdžiui aplinkosauginis aktyvizmas, svarbu suprasti, kiek šiuo metu esamos praktikos Lietuvos ugdymo įstaigose pajėgios atliepti šį poreikį.
Aplinkos psichologijos tyrimų centre Mykolo Romerio universitete kaip tik ir įgyvendinome mokslo projektą „ENVICI – aplinkosauginio pilietiškumo ugdymo psichologiniai mechanizmai“, kuriuo siekėme atsakyti į šį klausimą. Vienas iš projekto tikslų – suprasti ar ugdant jaunus žmones bendromis aplinkosaugos temomis, tokiomis kaip pavyzdžiui atsinaujinanti energetika, atliekų rūšiavimas, vandens ir kitų išteklių sekimas, vis dėlto galime pasiekti didesnio susidomėjimo ir įsitraukimo į konkrečius didelį poveikį turinčius elgesius, tokius kaip pavyzdžiui klimato aktyvizmas.
Tyrime dalyvavo paauglės(iai) iš keturių mokyklų skirtinguose Lietuvos regionuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, ugdant bendrosiomis aplinkosaugos temos nei jaunų žmonių susidomėjimas klimato aktyvizmu nei įsitraukimas į jį po aplinkosauginio ugdymo programos ženkliai nepadidėjo.
Vienos aktyvizmo veiklos reikalauja daugiau pastangų nei kitos, todėl vertinome ar įsitraukimas skyrėsi skirtingose aktyvizmo grupėse, pavyzdžiui naujienų apie klimato aktyvistų veiklą sekimas ar įsitraukimas į klimato aktyvistų organizacijų veiklą. Tarp elgesio grupių, kurios skyrėsi pagal sudėtingumą, aiškiai pastebimų skirtumų irgi neaptikome.
Šiuo tyrimu atskleidėme, kad ugdant mokinius bendromis aplinkosaugos temomis (vien tik suteikiant žinias), mažai tikėtina, kad pasieksime jų įsitraukimo į didelį poveikį aplinkos išsaugojimui turinčius elgesius. Bendrosios žinios deja tik informuoju apie problemą, bet neugdo įgūdžių ir nesuteikia įrankių, kurie padėtų inicijuoti reikšmingus pokyčius.
Klimato ir ekologinė krizė yra visuotiniai reiškiniai, kurie mus jau veikia dabar, o ateityje su jų poveikiu susidursime vis betarpiškiau. Todėl šiandien jau taip pat aktualu ugdyti žmonių kompetencijas, kurios padėtų švelninti šių krizių poveikį, kaip ir bet kokias kitas kompetencija, kurios atliepia besikeičiančio pasaulio aktualijas.
Lietuvoje turime daug puikių pavyzdžių, kai jauni žmonės, bendruomenės, žurnalistai, visuomenininkai, aktyvistai ar nevyriausybinių organizacijų atstovai įsitraukia į didelį poveikį aplinkosaugai turinčius elgesius. Tačiau, tai neturėtų likti tik labiausiai susirūpinusių entuziastų veikla. Ugdymo sistema galėtų sužadinti poreikį ir suteikti reikiamus įrankius kiekvienam jos dalyviui įsitraukti į gamtos išsaugojimo veiklas.
Projektą finansuojanti institucija – Lietuvos mokslo taryba. Projekto finansavimo sutarties Nr.: S-MIP-21-60.
