Gražutės regioninio parko specialistė informacijai Austėja Jasinskystė sako, jog patvenkus Šventąją iš viso susijungė 26 ežerai. Todėl ir Antalieptės marios yra sudėtingos formos vandens telkinys.
„Marių kranto linija yra 160 kilometrų ilgio ir tai ilgiausia dirbtinio vandens telkinio kranto linija Lietuvoje – su daugybe pusiasalių ir įlankų. Marios turi daugybę salų – apie 50. Bent trys salos yra salos-kapinės, nes tai anksčiau buvusios kapinių kalvelės. Įdomiausia vieta lankymui neabejotinai yra Blėkiškių pusiasalis, kuriame gausu tiek pilkapių, tiek piliakalnių“, – sakė A.Jasinskytė.
Ji akcentavo, kad atvykus prie marių žiemą, galima susiorganizuoti žygį iki įvairių salų. Na, o vasarą tiesiog būtina po marias paplaukioti valtimi.
„Vanduo yra skaidrus ir vietomis vis dar galima pamatyti dugne stovinčius šulinius, buvusius kelius, neiškastus medžius. Kai kuriose įlankose, atrodo, kad jau valtimi nebepraplauksite, tačiau iš tiesų visur dar galima praplaukti“, – nuramino Gražutės regioninio parko atstovė.
Švento ežero mistika – neturi ištakų, bet vandens lygis kinta
Kitoje parko pusėje – Visagino kryptimi – telkšo Švento ežeras.
„Jis unikalus tuo, jog yra švariausias Lietuvoje ir didžiausias benuotekis ežeras (iš jo neišteka joks upelis). Ežero vandens lygis kas tris dešimtmečius tai krenta, tai kyla. Plika akimi, žinoma, to nepamatysime, tačiau matuojant tai fiksuojama. Be to, kai vanduo nusileidžia, atsiveria labai gražūs balto smėlio (tarsi Palangoje) paplūdimiai. Manoma, kad jo vandens lygio kitimas susijęs su gruntinio vandens lygio svyravimu“, – sakė A.Jasinskytė.
Ežeras – labai skaidrus, galbūt todėl šią vietą savo namais pasirinko visoje Europoje saugomas paukštis – juodakaklis naras. Galbūt viešint prie Švento ežero ir jums pavyks jį pamatyti?
„Šis paukštis ne tik įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, tačiau saugomas ir pagal „Natura 2000“ Europos paukščių direktyvą“, – paaiškino A.Jasinskytė.
Dėl šios priežasties prie ežero negalima triukšmauti, stovyklauti ir iki jo privažiuoti automobiliu.
Gražutės regioniniame parke atrasite ir dar vieną įspūdingą vandens telkinį – Šavašos upelį. Eidami palei jį vingiuojančių taku atrasite ir senąjį apeiginį Lūžių akmenį.
Šavašos upelis yra vienas iš Šventosios intakų. Itin akmeningas, turi didelį nuolydį, akmuo gargaliuoja žemyn akmenimis. Pavasarį atrodo, kad tai – tarsi kalnų upė. Tačiau atvykę karštą vidurvasarį Šavašos galite apskritai nerasti – upė tiesiog išdžiūsta, tuomet galima pasivaikščioti akmenuotu jos dugnu.
„Aplink šį upelį yra kertinė miško buveinė, kurioje saugomas senas miškas, nevykdoma jokia ūkinė veikla. Tai – jau sengirės požymių turintis miškas“, – pasakoja pašnekovė.
Labai tikėtina, jog mišką išsaugoti padėjo tikėjimas šios vietos šventumu. Lūžų akmuo, gulintis šalia upelio, yra apeiginis, manoma, kad jis čia stūkso maždaug nuo XIII – XVI amžiaus, todėl aplink jį neliestas ir miškas.
Sėlių pilkapiai – vieni didžiausių Lietuvoje
Protėvių palikimo ženklų Gražutės regioniniame parke atrasite ir daugiau. Salako pilkapynas yra vienas įdomiausių Lietuvoje, nes jo sampilai (kalvelės) yra vieni aukščiausių – nuo 2,5 iki 4 metrų. Juos supylė lietuvių protėviai sėliai.
„Šių pilkapių tyrimus XIX amžiaus pabaigoje atliko Gukovskis, pirmojo Kauno gubernijos muziejaus direktorius. Jis atrado, kad pilkapiuose palaidoti ne tik deginti žmonių palaikai, tačiau ir arklių kaulai. Arkliai laidoti su įkapėmis – balnais ir žąsliais“, – sakė Gražutės regioninio parko kultūrologė Kristina Ivanovaitė.
Parke yra du Čepeliškių pilkapynai – pirmasis ir antrasis. Abu jie supilti maždaug IX – XII amžiuje. K.Ivanovaitė apgailestavo, jog antrasis Čepeliškių pilkapynas akivaizdžiai „ištyrinėtas“ juodųjų archeologų, nes matyti kasimo žymių konkrečiose vietose.
„Čepeliškių sampilai taip pat labai aukšti – nuo 1,5 iki 2,5 metro aukščio. Tai tikrai verti aplankyti objektai“, – sakė kultūrologė.
Ji pastebi, kad sėliai į vieną pilkapį laidodavo visus vienos šeimos narius vis pildami vieną kauburėlį ant maždaug 200 ar 300 metų. Būtent todėl sėlių pilkapiai yra ženkliai didesni už visus kitus, esančius Lietuvoje. K.Ivanovaitės teigimu, pilkapių skersmuo yra nuo 12 iki 17 metrų.
