Anykščių regioninis parkas 1992-aisiais buvo įkurtas tam, kad būtų išsaugoti Šventosios upės slėniai su senvagėmis, Budragaidžio liūninio tipo ežerėlis, Rubikių–Mūšėjaus ežerynas su salomis ir kitos gamtinės vertybės.
Visų pirma, šiame parke gausu įspūdingų atodangų, tarsi praveriančių duris ir leidžiančių pasižiūrėti į milijonų metų senumo žemės sluoksnius.
Vetygalos atodangos žėručio sluoksniuose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų. Jų amžius, spėjama, apie 300–350 mln. metų.
Atodangos, slepiančios milijonų metų paslaptis
Dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau Virintos upės žiočių yra 30-ies metrų aukščio Vetygalos atodanga (Žėbos kalnas). Tai – unikali atodanga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio. Žėrutis – tai uoliena, turinti natūralaus blizgesio, šiuo metu ji dedama į natūralią kosmetiką.
Geologams ši vieta – tarsi atversta gamtos istorijos knyga – o pasikapsčius galima atrasti didžiausių įdomybių. Pavyzdžiui, žėručio sluoksniuose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų. Jų amžius, spėjama, apie 300–350 mln. metų. Šių žuvų (lot. Asterolepis radiata ) kūną dengė šarvai, tačiau jos buvo menkai išsivysčiusios, be skeleto. 1993-aisiais žuvys įrašytos į Lietuvos rekordų knygą (1993 m.) kaip seniausios mūsų šalyje rastos žuvys. Tokių šarvų likučių taip pat aptikta Latvijoje, Estijoje ir Vakarinėje Rusijos dalyje ties pasieniu su Baltijos šalimis.
Svarbios ir kitos atodangos: Variaus, Daumantų, Abromiškio Šilelių, Vildžiūnų (Virintos), Gylių. Dešiniajame Šventosios krante netoli Ilgio ežero tyvuliuoja 0,7 hektaro ploto šaltiniuotas Karalienės liūnas.
Gražiausias Vildžiūnų arba Virintos atodangos vaizdas atsiveria nuo upės. Atodanga iškyla į viršų apie 10 metrų, ji sudaryta iš vėlyvojo devono ir kvartero nuosėdinių uolienų. Šis gamtos objektas yra dešiniajame Virintos upės krante, ši upė netrukus įteka į Šventąją.
Netoliese – dar viena atodanga, esanti Variaus upelio (taip pat Šventosios intako) kairiajame krante. Šios atodangos aukštis – apie 15 metrų, o ilgis palei upę – 26 metrai.
Ežeras su 16 salų – jei nepajėgsite visų apiplaukti, galite apeiti ledu
Anykščiai gali pasigirti ne tik Šventąja bet ir Rubikių arba Anykščio ežeru – vienu didžiausių Lietuvoje. Jis turi kelias ilgas ir siauras įlankas, didžiausias ežero grožis – 16 salų. Didžioji dalis jų turi pavadinimus: Bučinė, Pakriūtinė, Jurginų, Avietinė, Česnakinė, Varnagrotė ir kitos. Galima spėti, kad kiekvienoje saloje nuplaukę tinkamu metu galite atrasti, ko paragauti ar kuo pasigėrėti. Kad būtų lengviau aplankyti visas šias salas, Anykščių regioninio parko direkcija tradiciškai organizuoja kasmetinį žygį ežerui užšalus.
Šis ežeras susisaistęs su ilgiausia tik Lietuvoje tekančia upe Šventąja – iš ežero ištekantis Anykštos upelis yra Šventosios intakas.
Keliaujant Anykščių regioniniame parke balandžio mėnesį, galite pamatyti unikalų ir retą Lietuvos augalą – vėjalandę šilagėlę. Tai – stambiais violetiniais žiedais pušyne žydinti, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta gėlė.
Būdragaidžio liūninio tipo ežerėlis – dar vienas grožis akims šiame regioniniame parke. Tiesa, jame jau nepasimaudysi – ežeras virtęs 17 hektarų pelke. Keistas ežero pavadinimas kilęs nuo legendos apie budrų gaidį. Pasakojama, jog šiame krašte gyvenęs budrus ponas, nuolat engęs savo vargšus baudžiauninkus. Kartą gaidžiui užgiedojus visas šio pono dvaras prasmego ir pavirto ežeru.
Saugomas ir aplink Būdragaidį esantis aplinkinių miškų ir smiltyninių bei stepinių pievų kompleksas su natūralia upelio atkarpa bei svarbios rečiausios augalų rūšys: liūninės viksvos, siauralapės plautės, dvilapiai purvuoliai, raudonosios gegūnės bei jau minėtos vėjalandės šilagėlės.
Dvi Anykščių regioninio parko garsenybės
Puntuko akmuo – bene labiausiai visiems žinomas ir lankomas šio krašto objektas. Tai – riedulys, čia atneštas ledynmečio, antras didžiausias akmuo Lietuvoje, sveriantis 265 tonas. Akmenyje skulptorius Bronius Pundzius nusprendė įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą ir skrydžio dešimtmečio proga iškalė akmenyje lakūnų portretus.
Akmuo visuomenės dėmesio centre buvo atsidūręs ir gana neseniai. 2011-aisiais Puntuką kažkas išterliojo aerozoliniais dažais, po lakūnų portretais užrašė užrašą. Vietiniai anykštėnai nesulaukė savivaldybės sprendimo, kuo jį nuvalyti, ir patys ėmėsi valymo akcijos. Puntuką jie nuplovė naktį, nematant lankytojams. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad riedulį reikėjo valyti ne stipria srove, o švelniais šepetukais. Visuomenėje kilo ginčas, tačiau iš šiandieninės situacijos galima spręsti, kad stipriai akmeniui pakenkta nebuvo – jis vis dar stūkso, o vandalai nedrįsta prieš riedulį kelti dažų flakonų. Šalia Puntuko pastatytas vienintelis Rytų Europoje medžių lajų takas.
Beje, į pietvakarius nuo Anykščių, kitoje Šventosios upės pusėje, guli akmuo pavadintas Puntuko broliu.
