Išdygsta per naktį
Paties sąvartyno sąvoka Lietuvos įstatymuose yra numatyta, tačiau Aplinkos ministerijos atsakingi specialistai, paklausti, kokio dydžio atliekų krūvą jau galima laikyti sąvartynu, skėsčioja rankomis – teisės aktais tai neapibrėžiama. Taigi jei po nakties jūsų teritorijoje išdygo piramidė iš poros trejeto automobilio padangų, statybinių ar kitų atliekų, gali būti traktuojama, kad jūsų kieme jau susidarė nelegalus sąvartynas, kurio pašalinimas ir su tuo susijusios išlaidos labai tikėtina akmeniu nuguls ant jūsų pečių.
Dažnai didžiulėmis atliekų krūvomis atsikratoma naktį, greitai privažiavus ir išvertus „dovanėlę“ iš bagažinės po langais, pamiškėje.
Bėda ta, kad itin dažnai žmonės, po kurių langais ar kurių teritorijose kaip iš giedro dangaus po nakties atsiranda atliekų krūvos – niekuo dėti. Dažnai didžiulėmis atliekų krūvomis atsikratoma naktį, greitai privažiavus ir išvertus „dovanėlę“ iš bagažinės po langais, pamiškėje.
O teritorijos savininkui tai gali tapti ne tik galvos skausmu, bet ir konfliktų su kaimynais priežastimi. Mat pastariesiems susisiekus su atsakingomis institucijomis, atsakyti už šią netvarką tenka teritorijos savininkui. O pranešimų apie netinkamą atliekų tvarkymą sulaukiama nemažai. Vien Vilniaus mieste ir rajone šių metų sausį-vasarį jų užfiksuota 26.
Sakykime, vienas iš paskutiniųjų – vasario 25-ąją, kai Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba gavo pranešimą iš pasipiktinusios vilnietės. Ji pro savo būsto langus matė, kaip iš privažiavusio automobilio nepažįstami asmenys pamiškėn pila šiukšles. Užteršę šalikelę, šiukšlintojai neilgai trukus nuvažiavo savais reikalais, o Jeronimo Ralio gatvė Vilniuje tapo naujo, tegu dar ir visai nedidelio, bet jau nelegalaus, sąvartyno gimimo vieta. O kas toliau?
Detektyvo pradžia
„Vietos, kuriose žmonės nelegaliai atsikrato atliekomis, laikomos užterštomis ir už jų sutvarkymą atsakingas teritorijos savininkas. Jei užteršta vieta randama privataus asmens teritorijoje – už atliekų sutvarkymą atsakingas tas privatus asmuo, nebent įrodoma, kad tai ne šio privataus asmens atliekos“, – kaip vertinamos tokios situacijos, aiškino Aplinkos ministerijos Atliekų skyriaus vadovas Dalius Krinickas.
Rasti atliekų šeimininką – vienintelė išeitis, norint ir atsikratyti svetimų rūpesčių, ir nubausti nedorėlį už neatsakingą elgesį.
Magiški žodžiai „nebent įrodoma, kad tai ne šio privataus asmens atliekos“. Būtent už jų pirmiausia kabinasi nemalonios „dovanėlės“ sulaukęs teritorijos savininkas. Rasti atliekų šeimininką – vienintelė išeitis, norint ir atsikratyti svetimų rūpesčių, ir nubausti nedorėlį už neatsakingą elgesį.
Tačiau viskas – ne taip paprasta. Nepastebėjus automobilio, kuriuo buvo atvežtos krūvos atliekų, ir neįsidėmėjus jo valstybinių numerių – šansai susekti piktavalį jau mažėja. Neretai bandydami spręsti šį galvos skausmą teritorijų savininkai kreipiasi ir į kaimynus, klausdami gal kas netyčia pastebėjo automobilį, kartais pasitarnauja ir kaimynų teritorijose įrengtos stebėjimo kameros.
Ieškant svetimoje teritorijoje prikiaulinusio žmogaus pėdsakų, tenka pasirausti ir po jo paliktas šiukšles. Dokumentai, sutartys ar kiti įrodymai, kurie liudija vardą, pavardę ar adresą, gali tapti itin svariu argumentu. Tačiau jei intensyvios paieškos rezultatų nedavė, privačios teritorijos savininkui tenka susitaikyti su tuo, kad atsakomybę už neaiškaus asmens suverstą šiukšlių krūvą jo kieme teks prisiimti pačiam.
Teršėjas įkliūva retai
Kitas reikalas, jei šiukšlių krūva rasta savivaldybei priklausančioje žemėje. Iš pradžių atsakingi asmenys eina panašiu keliu, kokį mina ir su šia problema susidūręs privatus asmuo. Identifikuoti teršėją teritorijos savininkas neretai padeda ir atsakingi asmenys, tačiau tai, kaip minėta, dažniausiai nebūna lengvas procesas.
Kaip pasakoja Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos (VAAT) Pranešimų priėmimo ir aplinkosauginių ekstremalių situacijų valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas, gavus pranešimą apie tokį sąvartyną, gali tekti pasikniausti ir pačiose šiukšlėse, tikintis surasti bent kokios nors informacijos pradiniam paieškos užsikabinimui: dokumentų su vardais, pavardėmis ar adresais. Kaltininko paiešką labai palengvina, jei pastebėję teršimo momentą praeiviai ar kaimynai įsimena bent automobilio markę.
Jei privačiam asmeniui ar institucijoms pavyksta rasti nelegalaus sąvartyno kaltininką ir jis nesugeba apsiginti, tuomet iš jo išreikalaujama padengti visas atliekų šalinimo išlaidas. Negana to, teršėjas yra baudžiamas ir pagal LR administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Nelegalaus sąvartyno kaltininkas būna priverstas sumokėti baudą, kurios dydis priklauso nuo atliekų kiekio ir pavojingumo. Mažiausia skiriama bauda yra 28 Eur, tačiau didesnės gali siekti ir porą tūkstančių eurų.
Vis dėlto G. Markauskas neslepia pesimizmo: „Dažniausiai pažeidėjo aptikti nepavyksta.“
Privatus asmuo tokiu atveju likviduoti nelegalų sąvartyną turi savo lėšomis. O savivaldybei, pasak G.Markausko, už nelegalaus šiukšlyno sutvarkymą tenka apmokėti iš valstybės lėšų – iš mūsų pačių, mokesčių mokėtojų, pinigų.
Vis dėlto G. Markauskas neslepia pesimizmo: „Dažniausiai pažeidėjo aptikti nepavyksta.“
Kiek tai gali užtrukti ir kainuoti, pasakyti, anot D.Krinicko, beveik neįmanoma, juk pirmiausia turi būti išsiaiškinta, kokio pavojingumo yra šios atliekos, koks jų kiekis. Tada jau teritorijos savininkas – savivaldybė – pradeda ieškoti lėšų užterštos teritorijos sutvarkymui.
Jei teršėjo rasti nepavyko...
Kokių veiksmų imtis toliau, jei jau supratote, kad detektyvo, kas priteršė jūsų kieme, išnarplioti nepavyks? Atsakingiausia, pasak aplinkosaugos specialistų, būtų atliekomis pasirūpinti savo jėgomis – paprasčiausiai surinkti ir išvežti į artimiausią sąvartyną. „Lietuvoje šiuo metu oficialiai yra 11 veikiančių nepavojingų sąvartynų, 2 inertinių atliekų sąvartynai ir 1 pavojingų atliekų sąvartynas, t. y. tai atliekų tvarkymo įrenginiai, atitinkantys sąvartyno sąvoką“, – aiškino D.Krinickas.
Regioniniai Vilniaus (Kazokiškių), Alytaus, Kauno (Lapės ir Zabieliškio), Marijampolės, Panevėžio, Telšių, Utenos, Tauragės, Klaipėdos ir Šiaulių sąvartynai pasiruošę priimti nepavojingas atliekas. Inertines atliekas, dažniausiai susidarančias statybose – keramiką, betoną, akmenis ir pan., – galima nuvežti į Alytaus ir Vilniaus sąvartynus. O Šiaulių „Toksikos“ bendrovės sąvartynas – vienintelis Lietuvoje nuo 2015 m. pasiruošęs priimti ir utilizuoti pavojingas atliekas. Be to, visoje Lietuvoje veikia nemažai atliekų priėmimo aikštelių, iš kurių atliekos nukeliauja į sąvartynus.
Atsakingiausia, pasak aplinkosaugos specialistų, būtų atliekomis pasirūpinti savo jėgomis.
Neretai gyventojams kyla klausimas – kur dėti didelių gabaritų namų ūkio ar buities atliekas, jos taip pat priimamos tam skirtose atliekų priėmimo aikštelėse. Tačiau ketinantiems pasinaudoti šia paslauga vertėtų žinoti apie taikomus tam tikrus apribojimus.
Į stambių gabaritų atliekų aikšteles nemokamai per metus vienas gyventojas ar automobilio valdytojas gali atiduoti 4 panaudotas padangas. Vienu kartu gyventojas į aikštelę gali pristatyti tiek atliekų, kiek telpa lengvojo automobilio bagažinėje, o baldai ar didesnių matmenų buitinė technika gali būti pristatoma ir mikroautobusu. Taip pat vertėtų žinoti, kad į aikštelę neįleidžiami sunkesni nei 3 tonų bendrojo svorio ir aukštesni nei 2,2 metro atliekas atgabenę automobiliai. Pabrėžtina, kad vienu kartu stambių gabaritų priėmimo aikštelėje gyventojas gali atiduoti ne daugiau kaip 250 kg mišrių statybinių atliekų.
Beje, gyventojams taikomi ir metiniai nemokamo atliekų atvežimo į stambių gabaritų atliekų aikšteles ribojimai. Per metus neatlygintinai gyventojas gali atvežti ne daugiau kaip 5 stiklo paketus (langus su rėmais) ir daugiau kaip po du buitinės technikos prietaisus, sakykime, televizorius, šaldytuvus, mikrobangų krosneles. Galiausiai surinkimo aikštelės nemokamai iš kiekvieno gyventojo per metus gali priimti ne daugiau kaip 40 kg stiklo duženų ir iki 500 kg baldų, statybinių ar medienų atliekų.
