Meilę amatams perėmė iš senelių
Pasak Ginto, viskas prasidėjo nuo 2005-aisiais iš senelių gauto palikimo, kurį sudarė ne pinigai ar pastatai, o autentiški ūkyje naudoti įrankiai ir rakandai. „Nesinorėjo, kad visa tai užsimirštų, nueitų į praeitį, bet kad tie senoviniai amatai išliktų. Nors, aišku, gal panašių muziejų Lietuvoje yra ir daugiau, bet šičia iš dalies saugoma ir šeimos istorija“, – apie muziejaus pradžią pasakoja G.Čekauskas. Muziejus veiklą pradėjo 2010 metais, o nuo to laiko ekspozicija nuolat pildoma.
Šiuo metu čia sukaupta unikali, daugiau nei 600 oblių kolekcija. Kam reikia tiek oblių, paklausite? Ginto teigimu, jie visi yra skirtingi: skiriasi savo forma, išvaizda, pagaminimo metais, medžiagomis, iš kurių yra pagaminti. Taip pat muziejuje yra pora užsienio meistrų oblių, kurių vienas pagamintas Amerikoje (Stanley firmos), o kitas parvežtas iš Anglijos (Record firmos). „Jeigu lietuvis meistras turėjo dešimt – dvidešimt obliukų, tai užsienietis meistras turėjo vieną, kuriuo galėjo atlikti tas pačias funkcijas“, – su užsidegimu eksponatus demonstruoja G.Čekauskas.
Skiedrinės stogdengystės amato palaikytojas
Čekauskų etnografijos muziejuje saugomos XIX a. pab. – XX a. pr. naudotos rankinės skiedrų gaminimo staklės. Tokios staklės išlikusios tik čia ir Rumšiškių liaudies buities muziejuje. „Skiedrų staklės yra autentiškos, parvykusios iš Ūtos kaimo, Varėnos rajono, ir, aišku, prikeltos naujam gyvenimui. Jomis gaminamos skiedros yra sertifikuotos, turinčios A kategorijos tautinio paveldo sertifikatą“, – pasididžiavimo neslepia G.Čekauskas.
Muziejaus lankytojams Gintas mielai veda edukacijas apie tradicinę skiedrinę stogdengystę, taip pat stakles vežiojasi ir senąjį amatą pristato įvairiose amatininkų mugėse.
„Skiedriniai stogai pakeitė prieš tai ilgą laiką buvusius šiaudinius stogus. Tai buvo praktiškesnė stogų danga, skiedromis dengdavo ne tik gyvenamųjų namų pastatus, bet ir koplytėles, stogastulpius, koplytstulpius“, – aiškina Gintas – O pačios skiedros buvo gaminamos iš to, kas supo gyvenamąją aplinką – liepos, juodalksnio, pušies, eglės, ir, žinoma, drebulės.“
Ginto pastangomis senosios skiedrinės stogdengystės tradicijos netrukus bus įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.
Bendradarbiauja su Panemunių regioninio parko direkcija
Už skiedrinės stogdengystės edukaciją ir uoksinių inkilų gamybą Gintas Čekauskas yra gavęs ir kitą įvertinimą – Panemunių regioninio parko produkto ženklą. Kiekviena Lietuvos saugoma teritorija turi savo produkto ženklą, kurį speciali ženklo komisija suteikia išskirtiniams tos vietovės produktams ir paslaugoms. Tai – darnūs, draugiškai aplinkai produktai ir paslaugos, kurie ne tik saugo vietos gamtą ir puoselėja kultūrą, bet ir prisideda prie tos teritorijos gerovės bei klestėjimo.
„Pagrindinė šio ženkliuko nauda yra didesnis žinomumas, – teigia Gintas. – Maloniai bendradarbiaujame su regioninio parko direkcija, o tai užtikrina didesnį turizmo srautą. Štai ir sekmadienį laukiu vaikų ekskursijos iš Panemunių regioninio parko“, – pasakoja G.Čekauskas.
Paveldo saugojimas – širdies aistra, o ne verslas
Muziejaus veikla ir edukacijų vedimas yra Ginto laisvalaikio užsiėmimas, nes pragyvenimui užsidirba Valstybinėje miškų urėdijoje. Ekspozicijai pildyti ir muziejui tvarkyti lėšas Gintas renka lankytojų aukomis ir droždamas vienetinius medinius šaukštus. Pasak pašnekovo, drožybai būna skirti ilgi rudens ir žiemos vakarai, tad per metus Gintas išdrožia apie 300 šaukštų.
Šis kuklus žmogus aukoja laiką ir jėgas, kad muziejaus durys lankytojams būtų nuolat atviros. „Atsivėrus durims po karantino ekskursijų pagausėjo, atvyksta ir iš mokyklų, ir pavieniai asmenys užsuka, tai veiklos tikrai netrūksta. Ir nors retkarčiais norėtųsi savaitgalį kur nors ištrūkti, bet prisimenu, kas esu, nusėdu ir lieku namuose, kad lankytojams būtų atviros ir muziejaus durys“, – atvirauja G.Čekauskas.
