Pietų Lietuvoje besidriekiantys pelkynai tikrų tikriausia laukinės gamtos oazė. Mišku apaugusios žemyninės kopos, neįžengiamos pelkės, ežerai ir upės – geriausio kraštovaizdžio architekto – ledyno – kūrinys.
Daugiau kaip pusę gamtinio rezervato ploto užima didžiausia Lietuvoje aukštapelkė. Per vasarą išsausėjusi pelkė prasidėjus rudeniniam lietui tarytum atgyja ir prisipildo vandens. Čepkelių gamtiniame rezervate tyvuliuoja daugiau kaip 20 ežerų. Įspūdingas ežerėlių komplekso kraštovaizdis atsiveria žvelgiant nuo Lynežerio kaimelio pusės. Tarp kelių upių: Grūdos, Ūlos ir Katros įsispraudę Čepkeliai – užburiantis natūralios gamtos kampelis. Beje, ar žinojote, kad Katra – indoeuropiečių kilmės žodis, reiškiantis upelį?
Čepkeliuose gausu pušynų, siūbuoja juodalksniai, o smėlėtose kopose – kerpšiliai. Rugsėjo-spalio mėnesiais pastaruosiuose gausu raudonų, į bruknes panašių uogų, tačiau nesuklyskite – tai meškauogės. Čia galima išvysti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą šakotąjį varpenį, statųjį atgirį, pūkuotąją apuokę. Drėgnesnėse vietose auga itin reti siauralapiai gencijonai ir belapės antbarzdės. Ryškiai geltoni žiedai išduoda kalnines arnikas, o pūkų kamuolėlius primenantys žiedynai – lieknuosius švylius.
Žmogaus nepaliesta gamta – įvairiausių gyvūnų namai. Rezervate įsikūrė lūšys, baltieji kiškiai, ūdros, šermuonėliai. Čepkelių pasididžiavimas – gausus paukščių būrys. Ar žinojote, kad čia užsuka sakalai keleiviai, juodieji gandrai ir lututės? Šlapiose ir drėgnose pievose galima išvysti išdidžiai vaikštinėjantį griciuką ar ant žemės vikriai bėginėjantį, rezervato simboliu tapusį kurtinį.