– CO2 pėdsakas – ne visiems žinoma sąvoka. Paaiškinkite, kas tai yra?
– Norime to ar ne, bet savo kasdieniais pasirinkimais vienaip ar kitaip veikiame gamtą. CO2 pėdsakas yra vienas iš būdų įvertinti to poveikio dydį pagal išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Įmanoma apskaičiuoti bet kurio žmogaus, daikto, įmonės ir net valstybės paliekamą pėdsaką.
Labai mėgstu pėdsako metaforą. Kaip ir tikrų pėdsakų, dažniausiai savo paliekamo CO2 pėdsako mes nematome. Jo visai nepalikti – neįmanoma, bet galime stengtis ženkliai sumažinti. Turime vertinti ne tik tai, kiek kenksmingų medžiagų išskiria mūsų vairuojamas automobilis, bet ir tai, kokį maistą vartojame, kuo rengiamės, kiek atliekų išmetame, kokio dydžio ir kiek energetiškai efektyvus mūsų būstas, ir panašiai. Pirkdami kokį nors daiktą, pavyzdžiui, pagamintą Kinijoje, džiaugiamės mažesne kaina, tačiau visai nesusimąstome, kiek CO2 dujų jis išskyrė tūkstančius kilometrų keliaudamas iki Lietuvos.
– Kas paskatino pereiti prie ekologiško gyvenimo būdo? Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?
– Domėtis ekologiška gyvensena pradėjau savarankiškai. Mane visada labai gąsdino mūsų planetos gamtos trapumas, klimato kaitos keliamų ekologinių krizių grėsmė, bet niekad nesusimąsčiau, kaip asmeniškai prie to prisidedu. Atrodė, kad nuo manęs vienos, matyt, niekas nepriklauso. Galima sakyti, kad būtent pažintis su CO2 bei ekologinio pėdsakų sąvokomis ir apvertė mąstymą.
Tiksliai atsimenu akimirką, kai perpratau asmeninio poveikio gamtai sąvoką. Kartą sėdėdama automobilyje atkreipiau dėmesį į pro šalį važiuojantį didžiulį vilkiką. Susimąsčiau, koks jis sunkus ir kiek daug tikriausiai išskiria CO2. O tada pirmą kartą ėmiau ir paklausiau, kokį krovinį tas vilkikas veža? Ar gali būti, kad produktų, kuriuos jis transportuoja, gamybai buvo išskirta žymiai daugiau CO2, nei išskiria pats važiuojantis vilkikas? Gal jis transportuoja kokį nors nereikšmingą daiktą, kurio galėčiau atsisakyti ar pakeisti kokiu nors kitu? Jei visi nepirktume to daikto, juk kelyje jau būtų vienu vilkiku mažiau!
Ką nors rinkdamasi svarstau, kas geriausia ne tik man, bet ir aplinkai.
Supratau, kad, norėdama gelbėti pasaulį nuo klimato kaitos, pirmiausia turiu keistis pati, ir man nuo tokios minties net palengvėjo! Pradėjau gyventi lėčiau, sąmoningiau, ėmiau atidžiau vertinti savo kasdienių įpročių poveikį gamtai. Ką nors rinkdamasi svarstau, kas geriausia ne tik man, bet ir aplinkai. Pasikeitė net vertybės – dabar kur kas labiau džiaugiuosi tuo, ką turiu. Kartais juokauju, kad net jei gamtos nebereikėtų gelbėti, nenorėčiau gyventi taip kaip anksčiau.
– Kaip Jūsų sprendimą priėmė aplinkiniai? Ar sulaukiate palaikymo?
– Pačiai netikėta, kiek daug sulaukiu palaikymo! Pirmas mano gyvensenos pokyčius pajuto vyras. Pradžioje sutarėme, kad pati eksperimentuosiu, bet savo eksperimentų jam primygtinai nepiršiu, bet po kurio laiko jis ir pats labai įsitraukė. Gyvensenos pokyčiais pradėjau dalintis viešai, ėmiau rašyti tinklaraštį. Dažnai gaunu padėkos žinučių iš draugų ir net iš visai nepažįstamų žmonių už tai, kad dalinuosi ir pasakoju apie gamtai draugiškas alternatyvas. Tai labai įkvepia nesustoti.
– Ko reikia, kad visuomenės požiūris į ekologiją pasikeistų? O gal ir dabar pastebite teigiamų pokyčių?
– Manau, kad turime kuo daugiau kalbėti apie ekologišką gyvenseną iš įvairių perspektyvų, mokyti žmones įžvelgti „slaptą“ žalą gamtai mūsų kasdienybėje. Man regis, dažnas žmogus neskuba keistis ne todėl, kad būtų piktybiškas, o todėl, kad trūksta žinių. Tačiau pastebiu labai daug teigiamų pokyčių. Internete ir didžiuosiuose miestuose dygsta naujų ekologiškų ir „zero waste“ („gyvenimas be šiukšlių“, – aut. past.) prekių parduotuvių, faktiškai kasdien socialiniuose tinkluose atrandu po naują aplinkosaugos iniciatyvą. Daugėja atsakingų gamintojų, net ir įprastose prekybos vietose randu vis daugiau gamtą tausojančių pasirinkimų. Tikiu, kad lūžis jau įvyko ir netrukus ekologiškai gyventi bus dar lengviau.
– Kokiais pagrindiniais ekologiško gyvenimo būdo principais vadovaujatės?
– Kurdama ekologišką gyvenseną vadovaujuosi šiais pagrindiniais principais: išsiverčiu su būtiniausiais daiktais, stengiuosi palikti mažiau atliekų ir labai daug domiuosi apie vartojamų daiktų poveikį aplinkai. Ką nors pirkdama pasidomiu, iš kur tas produktas atkeliavo, kas ir kokiomis sąlygomis jį gamino, į ką jis įpakuotas, kokių jam yra alternatyvų ir t.t.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie svarsto, tačiau vis nedrįsta keisti kasdienių įpročių? Kas Jums buvo sunkiausia?
– Patarčiau pokyčių imtis pamažu, pavyzdžiui, pradėti rūšiuoti ir atsisakyti vienkartinių plastikinių daiktų – juos keisti daugkartiniais, pavyzdžiui, naudoti vandens gertuvę, daugkartinį puodelį, metalinį skustuvą ir pan. Savo aplinkoje, ypač tarp bendraamžių, dažniau sutinku ne tokių žmonių, kurie nedrįsta keistis, o tokių, kurie nori labai greitai pakeisti labai daug. Susilaikyti nuo perfekcionizmo ir savigraužos labai sunku ir man. Visiems patarčiau džiaugtis kad ir mažais pokyčiais, kuriuos pavyksta įgyvendinti be perdėto aukojimosi, o didesnių pokyčių imtis pamažu, kartu su visais. Dar labai svarbu vieniems kitus palaikyti, padrąsinti, jokiu būdu neteisti ir nesipykti. Manau, kad gyventi ekologiškiau turėtų būti mus visus vienijantis tikslas.
Kiekvieno žmogaus paliekamas CO2 pėdsakas yra unikalus, todėl universalių taisyklių nėra. Iš įvairių šaltinių susidariau įspūdį, kad kur kas tvariau gyventume jau vien laikydamiesi šių principų, kuriais ir pati vadovaujuosi:
- Pirmenybę teikti vietiniam, sezoniniam, ekologiškam maistui bei stengtis jo neišmesti.
- Vartoti daugiau augalinio maisto, o mėsos produktus valgyti ne kasdien.
- Rinktis daugiau nepakuotų maisto produktų ir išmesti kuo mažiau atliekų; rūšiuoti atliekas, kurių nepavysta išvengti.
- Naudoti kokybiškus, ilgaamžius daiktus.
- Rečiau į darbą vykti nuosavu automobiliu arba kartu vežti daugiau keleivių.
- Keliauti tvariai, kuo rečiau skristi lėktuvu.
*Gali būti, kad, kol besimėgaudamas kava iš plastikinio puodelio skaitėte šį tekstą, nuo Grenlandijos ledyno atskilo dar vienas ledkalnis.
