„Conference of the Parties“ (sutrumpintai COP) – tai kasmetinis Jungtinių Tautų organizuojamas renginys, kurio metu Jungtinių Tautų lyderiai susirenka aptarti ir spręsti klimato kaitos keliamus klausimus. Šį savaitgalį Jungtinėje Karalystėje prasidėsianti konferencija – 26-oji, dėl COVID-19 pandemijos neįvykusi praėjusiais metais.
Pasaulyje, kuriam šiandien su klimato kaita kovoti reikia taip stipriai, kaip niekad anksčiau, COP26 sulaukia nemažai dėmesio. Tačiau 25 tūkst. žmonių ir beveik visų pasaulio šalių atstovus sutraukiantis renginys ne ką mažiau kritikuojamas.
Ar iš konferencijos galima tikėtis realių sprendimų ir pokyčių? Kuo ji gali būti išskirtinė? Apie ką joje kalbės pasaulio lyderiai ir ką apie klimato kaitą galėtų pasakyti Gitanas Nausėda? Šių klausimų 15min paklausė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkės doc. dr. Genovaitės Liobikienės ir Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros doc. dr. Justo Kažio.
Tik kalbos ir nieko daugiau?
VDU mokslininkė doc. dr. G.Liobikienė realia artėjančios konferencijos reikšme abejoja: „Netikiu, kad bus priimta kažkokių realių, tikrų sprendimų, – sako ji. – Manau, kad kaip visada, bus daug diskusijų, daug kalbėjimo, daug pripažinimo, kad turime problemą ir ją turime spręsti.“
Anot G.Liobikienės, vertėtų kalbėti ne tik apie tikslus, bet ir apie jų pasiekimo būdus.
Į konferenciją kiek optimistiškiau žvelgia VU doc. dr. J.Kažys.
„Tai yra turbūt vienas iš nedaugelio būdų skatinti valstybių vadovus ir atsakingus asmenis ne tik kalbėti, bet ir bandyti priimti sprendimus, kurie galėtų jau virsti darbais“, – sako klimatologas. – Man atrodo, ji turi potencialą nuveikti daug daugiau už kelis dešimtmečius trunkančią tylą.“
Vis dėlto J.Kažys teigia, kad prieš šias kasmetines konferencijas apie galimus pokyčius dažnai kalbama viltingai, tačiau po kiekvienos jų galima kalbėti tik apie nedidelius klimato politikos pakeitimus.
Man atrodo, ši konferencija turi potencialą nuveikti daug daugiau už kelis dešimtmečius trunkančią tylą, – sako J.Kažys.
„Labai norėčiau, kad ši konferencija būtų, kaip ir daugelis ekspertų pabrėžia, tas lūžio taškas, kuriame būtų ne tik daug kalbama, bet po jos išties būtų imamasi pokyčių“, – sako VU klimatologas.
„Unikali skuba“
Ar šių metų konferencija išties gali būti išskirtinė? Užsienio ekspertų nuomone, šie metai ne eiliniai – prieš kelis mėnesius pasirodžiusi Jungtinių Tautų (JT) Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaita jau griežtesniu tonu nei įprastai skelbė, jog artėjame prie ribos, kai visuotinio klimato atšilimo sustabdyti nebegalėsime. Imtis skubių veiksmų skatina ir įvairias pasaulio dalis užklupusios stichijos – gaisrai, urganai, potvyniai.
Anot J.Kažio, šių metų konferencijai įtaką gali padaryti Niujorką užklupęs didžiulis potvynis, pareikalavęs dešimčių gyvybių. „Niujorko pavyzdys yra labai liūdnas, bet kartu skatinantis ir JAV dar labiau pažvelgti į klimato kaitos padarinius“, – sako jis.
Anot mokslininko, šiemet pasaulį, kaip niekad anksčiau, spaudžia laikas.
„Jei prieš tai turima laiko prabanga ar tam tikrų sprendimų atidėliojimas dar buvo įmanomas, tai dabar mes atsidūrėme tokioje padėtyje, kad ne tik pats CO2 (anglies dvideginio) kiekio mažinimas ar klimato kaitos švelninimas turėtų vykti daug intensyviau, bet ir laikas atsiranda kaip antroji dedamoji, kuri mus spaudžia“, – sako jis.
Sugrįžo Amerika
Anot G.Liobikienės, šiųmetėje konferencijoje skubiau į klimato kaitos klausimus pažvelgti skatina ir sugrįžęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) susirūpinimas klimato klausimais.
Prieš šešerius metus Paryžiuje vykusiame 21-ajame COP susitikime buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo pasiryžta neleisti, kad pasaulinis temperatūros kilimas peržengtų 2 °C, ir sutarta išlaikyti klimato kaitos sukeltas temperatūras žemiau 1,5 °C. 2020-ųjų lapkritį iš susitarimo tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimu didžiausia pasaulio ekonomika pasitraukė. Pasitraukimas ilgai netruko – vos kelios valandos po inauguracijos 2021 m. sausį dabartinis prezidentas Joe Bidenas padėjo parašą ant dokumento, kuriuo šalis sugrįžo į šį susitarimą pasirašiusių šalių draugiją.
Skuba gali būti dėl to, kad nepabėgtų labai didelis žaidėjas. Arba dėl to, kad sugrįžo labai didelis žaidėjas, – sako G.Liobikienė.
Pasak G.Liobikienės, pasaulis skuba pasinaudoti esama politine situacija.
„Maža kas po kelerių metų vėl bus prezidentas. Gal išrinks prezidentą, kuris netikės klimato kaita. Manau, kad ta skuba gali būti dėl to, kad nepabėgtų labai didelis žaidėjas. Arba dėl to, kad sugrįžo labai didelis žaidėjas“, – sako ji.
Nestabili politika – nestabili ir klimato politika
Vienų labiausiai atmosferą teršiančių šalių – Kinijos, Rusijos, Brazlijos – vadovų Glazge artimiausiomis savaitėmis nepamatysime. Tiesa, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas žada konferencijoje sudalyvauti nuotoliniu būdu.
„Bet kokiu atveju, tai yra politika“, – sako VDU mokslininkė G.Liobikienė. – Kur Amerika, ten nėra Kinijos, kur Europa, ten nėra Vladimiro Putino.“
Anot ekspertės, klimato kaita, deja, nėra problema, kuri rūpi visiems: „Jeigu būtų tokia konferencija, skirta COVID-19 suvaldyti, tikriausiai visi sulėktų. Klimato kaita dar nėra tas dalykas.“
Pasak G.Liobikienės, besikeičianti šalių politika lemia klimato problemų sprendimo nestabilumą.
„JAV yra labai geras pavyzdys. Buvo Barrackas Obama – klimato politikai buvo daug dėmesio. Atėjo D.Trumpas – „klimato kaita neegzistuoja, viskas yra nesąmonė, skatiname toliau anglies išteklių gavybą“ ir panašiai. Atėjo J.Bidenas – vėl grįžtam. Ką mato verslas? Juk jiems reikia investuoti. Jie priklauso nuo politikos, nuo to, ką sako politikai. O politikai mėtosi – tikiu / netikiu, yra / nėra“, – sako mokslininkė.
Koją kiša vienybės trūkumas
Anot J.Kažio, nors Rusija nėra pats svarbiausias žaidėjas klimato kaitos klausimais, visgi V.Putino sprendimas į konferenciją nevykti yra labai stiprus ženklas vienybės nebuvimui.
„Jeigu bent jau šitame fronte Rusija su Europa ir dabartine JAV politika žvelgtų panašiai, tai irgi būtų didelis kelrodis Kinijai ir juo labiau Brazilijai, kuri irgi turi stiprių sąsajų ir ekonominių interesų su Rusija. Globaliam pasaulyje vis dėlto tokie žaidimai dar yra žaidžiami“, – teigia VU klimatologas.
Vis dėlto, anot J.Kažio, Kinijos vadovo Xi Jinpingo neatvykimas nereiškia, kad šalis nepasirašys priimtų dokumentų po kelerių metų.
Vienybės nebuvimas yra didžiausias koją kišantis dalykas, – sako klimatologas.
„Turbūt jie demonstruoja, kad šiuo metu jiems tai nėra svarbiausias dalykas, ir jie puikiai patys mato klimato kaitą ir su ja kovoja arba su ja bendrauja savame lygmenyje. Jie sako, kad turi savo tikslus ir juos įgyvendins. Bet vienybės nebuvimas yra didžiausias koją kišantis dalykas“, – sako mokslininkas.
Ar bus kuo pasigirti?
Anot žmonių elgsenos įtaką klimato kaitai tyrinėjančios G.Liobikienės, duomenys rodo, jog išmetamo anglies dvideginio kiekis Europos Sąjungoje mažėja. Vis dėlto tai nebūtinai reiškia gerą žinią.
„Yra toks vadinamas nutekėjimo fenomenas. Jis reiškia, kad išsivysčiusiose šalyse dažniausiai stebimas CO2 taršos mažėjimas, tą stebime ir JAV. Kodėl? Dėl to, kad jų gamyba iškeliauja į besivystančias šalis. Vadinasi, pas mus viskas gali atrodyti gražiai, bet tarša išvažiuoja į Kiniją, į Indiją, į kitas besivystančias šalis, kur ta problema ir taip yra skaudi ir akivaizdi“, – sako mokslininkė.
2015 m. Paryžiuje vykusiame 21-ajame COP susitikime šalys sutarė kas penkerius metus aptarti Nacionaliniu lygiu nustatytus įpareigojimus. J.Kažio nuomone, konferencijoje dalyvausiančios valstybės neturės daug kuo pasigirti.
Nors kai kurios valstybės giriasi, jog jų ekonomika auga, o išmetamo anglies dvideginio kiekis stabilizavosi, tačiau J.Kažys nemato pagrindo tuo džiaugtis.
„Tai tik yra išdava, kad daugelis valstybių perkelia savo įmones į Azijos, Pietų Amerikos šalis. Taip pat importuojame begalę produktų iš ten. Iš esmės patys didiname savo BVP paslaugų sektoriuje, o gamybą perkeliame, todėl natūralu, kad anglies dvideginio išmetimas ir bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo kreivės, kurios prieš kelis dešimtmečius augo kartu, pastaruoju metu atsiskyrė“, – aiškina klimatologas.
Kiekvienas atsakingas už taršą
G.Liobikienė įžvelgia poreikį kalbėti ne tik apie gamybos sąlygojamą, bet apie vartojimo sukeliamą CO2 taršą.
„Aš kaip vartotoja esu atsakinga už taršą, kuri yra Kinijoje, gal net labiau negu už taršą, kuri vyksta Lietuvoje. Kaip aš galiu mažinti Lietuvoje taršą? Tik per šildymo sistemų pokyčius ir per transportą – viskas. Bet bendrai žiūrint tai yra tik nedidelė dalis. Aš turiu prie taršos mažinimo prisidėti per vartojimą, žiūrėti, kokius produktus perku, iš kur jie atkeliauja, ar jie turi CO2 sertifikatus. Mokslininkai sako, kad turime eiti prie to, kad vartotojas žinotų, ką rinktis“, – sako ji.
Kaip vartotoja esu atsakinga už taršą, kuri yra Kinijoje, gal net labiau negu už taršą, kuri vyksta Lietuvoje, – sako G.Liobikienė.
Anot G.Liobikienės, būtų gerai, jei rinkdamasis kompiuterį vartotojas žinotų, kurį iš jų gaminant buvo sukurta mažiau taršos.
„Gamyba be vartotojo nevyksta. Kinija neišgyvens, jeigu mes nevartosime jų prekių“, – sako G.Liobikienė.
Ką pasakys G.Nausėda?
Anot G.Liobikienės, nors Lietuva žingsnis po žingsnio mažina CO2 taršą gamyboje, tačiau labiau nei daugumoje kitų ES valstybių auga transporto ir šildymo sąlygojama tarša.
Lietuva kaip Europos Sąjungos (ES) dalis bet kokiu atveju turi priimti ir sau prisitaikyti aukštesniu lygmeniu priimamus sprendimus dėl klimato kaitos, sako G.Liobikienė. Tačiau į Glazgą atstovauti Lietuvai vyks ir prezidentas Gitanas Nausėda. Kokią poziciją ten jis galėtų išsakyti?
„Dalyvavimas irgi yra pripažinimas, kad klimato kaita egzistuoja, kad mes turime ją spręsti. Bet G.Nausėda tikriausiai klaus: „Kaip jūs galite padėti mūsų žmonėms tą spręsti?“ Taip, mes galime turėti labai didelius mokesčius, pavyzdžiui, automobilių mokesčius, atsisakyti subsidijų dyzelinui ir pan. Bet kas mums padės pereiti link to?
Manau, G.Nausėda sakys: „Taip, mes norime prisidėti, mes norim dalyvauti tame žaidime, bet mums irgi reikia pagalbos, mes esame ta šalis, kuri yra išlaikytinė visomis prasmėmis“, – teigia VDU mokslininkė.
Laikas išaugti į brandžią šalį
VU klimatologas J.Kažys dėl Lietuvos pozicijos klimato klausimais laikosi panašios nuomonės. Anot jo, dabartinė Vyriausybė orientuota į klimato kaitos mažinimą ir ES ar net aukštesnių tikslų už ES siekimą, tačiau prezidentūros lyderystės klimato klausimais pasigenda.
Kažkokių didesnių žingsnių Lietuvos atžvilgiu, ypač iš prezidento lūpų, drįsčiau abejoti, ar aš išgirsiu, – sako J.Kažys.
„Taip, formaliai visada pabrėžiama, kad klimato kaita yra vienas iš svarbiausių klausimų Lietuvoje. Bet kažkokių didesnių žingsnių Lietuvos atžvilgiu, ypač iš prezidento lūpų, drįsčiau abejoti, ar aš išgirsiu. Būtų labai įdomu tą kalbą išgirsti, bet man atrodo, kad ji bus gana deklaratyvi – kad palaikome, kad skatiname žaliąją ekonomiką, žaliąjį kursą, bet norime nepamiršti, kad tai reikalauja išteklių. Labai stipriai apie tai, ką mums ES turi garantuoti, taip pat ne tiek apie tai, ką mes patys turime paaukoti dėl tam tikrų tikslų. Nes kol kas mes siekiame tikslus įgyvendinti neblogai, bet kalbant apie kažkokių dalykų atsisakymą – čia prasideda problemos Lietuvoje“, – sako J.Kažys.
Kaip pavyzdį J.Kažys nurodė siūlomą automobilių taršos mokestį. Anot klimatologo, tai labai švelnus ir socialiai neatsakingas mokestis, mat ne visi prie taršos mažinimo gali prisidėti vienodai. Mokslininko nuomone, siūlomam mokesčiui neturime nei pakankamai naujo automobilių parko, nei pajamų kai kuriuose gyventojų sluoksniuose.
Laikas išaugti iš šalies, kuri be galo priklauso nuo ES investicijų, į labai stiprią, brandžią šalį, – sako mokslininkas.
„Mano nuomone, prezidentūros transliuojama žinutė yra ganėtinai aiški – mes labai palaikome žaliąjį kursą, bet jūs mums tik duokite pinigų ir palaikykite mus, nes mes vieni nieko nepadarysime.
O aš manau, kad mums laikas išaugti iš šalies, kuri be galo priklauso nuo ES investicijų, į labai stiprią, brandžią šalį, kuri gali pati formuoti ne tik politikos klausimus, bet ir finansiškai spręsti tam tikrus dalykus, ypač susijusius su klimato kaitos problemomis“, – sako jis.
Trūksta vieno akcento – skatinimo mažiau vartoti
J.Kažio nuomone, klimato kaitos problemų vien technologiniais sprendimais išspręsti nepavyks.
„Mano utopinė vizija – turi būti du keliai: mes negalime įsivaizduoti pasaulio, kuris vien technologiškai sugeba suvaldyti anglies kiekio augimą atmosferoje. Mums būtina ir kažką paaukoti, t. y. mūsų vartojimo įpročių pokyčiai yra labai dažnai nutylimi ir netgi pačios konferencijos tiksluose nieko nėra kalbama apie vartojimą“, – sako jis.
Anot mokslininko, visuomenė vis dar yra pernelyg skatinama vartoti.
„Aš turiu tokią utopinę pasaulio viziją – kad visuomenė pradėtų vartoti dvigubai mažiau. Tai netgi yra realu. Tačiau tai nereiškia, kad mes dabar staiga visi pradėtume gyventi miškuose, urvuose ir t. t. Bet greta technologinio progreso, žaliosios ekonomikos skatinimo, turi būti aiškiai skatinimas ir nevartojimas, ko aš labai pasigendu dabartinėje visuomenėje. Atrodo – tu tik prisipirk dešimt elektromobilių, bet ar tavo šeimai reikia tiek, tai niekas nesvarsto“, – sako J.Kažys.
Vartojimas yra begalinis dalykas. Taigi jeigu mes jo nepažabosime ir jis vystysis taip, kaip pastaraisiais dešimtmečiais, sako klimatologas, ateityje net ir išsprendę anglies dvideginio taršą, susidursime su naujomis problemomis, mat pasaulio išteklius jau išeikvojome.
„Nors ir į konferenciją žiūriu optimistiškai, pasigendu skatinimo vartoti mažiau. Ji labiau orientuota į uždarus ciklus, žaliąją energiją, bet vis tiek labai skatinama, kad valstybės ekonomika turi augti. Bet ar tikrai turi augti?
Galvojant utopiškai – jeigu pasaulis pasiskirstytų, mums nebūtina būtų auginti ekonomikų, jeigu mes galėtume išlyginti visus dalykus ir turėti tiek, kiek mums reikia, kiek kitam reikia. Be to, tai nereiškia bendradarbiavimo nutraukimo su kitomis šalimis.
Bet mes gyvename nuolatinio persisotinimo laikais. Ne dėl to, kad mums labai daug reikia, bet padaryta, tarsi mums reikėtų. Štai kur yra problema. Čia aš matyčiau neišnaudotą nišą, apie kurią labai nenoriai kalbama“, – sako J.Kažys.
