Jie dažnai „peršoka“ į žmones iš kitų žinduolių, kai kuriais atvejais – per tarpines „vektorines“ rūšis. Apie 60% žinomų infekcinių ligų yra zoonozės kilmės. Manoma, kad per visą žmonijos istoriją daugybė zoonozinių ligų atsirado Kinijoje – nuo juodosios mirties iki COVID-19. Daugybė pandemijų kilo iš Kinijos mėsos turgų, kur nelaisvėje kartu laikoma daugybė gyvūnų rūšių, todėl padidėja tarpinių pernešėjų sukeltų ligų plitimo tikimybė.
Tačiau šios problemos neišspręsime, jei pirštu badysime tik Kiniją. Pavyzdžiui, manoma, kad įvairių gyvių maišymasis Afrikoje paskatino beždžionių organizmuose gyvavusią ŽIV formą pereiti nuo beždžionių prie žmonių, panašiu keliu greičiausiai paplito ir Ebolos bei Zika. Manoma, kad ir ispaniškasis gripas, baisusis dvidešimto amžiaus pradžios žudikas, sukėlęs daugiau mirčių nei abu pasauliniai karai, atsirado todėl, kad įvairūs ūkiniai gyvūnai buvo auginami maistui labai nehigieniškomis sąlygomis.
Ar gali būti, kad šie ir kiti faktai suteiks pagreičio pastaruoju metu ir taip sparčiai populiarėjančiam veganizmo judėjimui? Galbūt. Viso pasaulio veganai ir gyvūnų teisių gynėjai suskubo atkreipti dėmesį į blogą daugelio žmonių poreikiams auginamų gyvūnų būklę ir ne tik etinius, bet ir sveikatos klausimus, kuriuos, pasak gyvūnų gynėjų, reikia spręsti nedelsiant.
Kaip savo straipsnyje „Will the post Covid-19 world go vegan?“ („Ar popandeminiame pasaulyje žmonės taps veganais?“), publikuotame acociacijos RSA svetainėje thersa.org rašo Prasanna Kannan, šiais laikais ūkiniai gyvūnai pavojingi žmonių sveikatai dėl trijų pagrindinių priežasčių.
Pirmiausia todėl, kad stambiuose pramoniniuose ūkiuose gyvūnai laikomi vis labiau susigrūdę ir taip greičiau plinta įvairios ligos.
Antra, gyvūnams skiriamas didžiulis kiekis antibiotikų, kad jie galėtų išgyventi tokiomis sveikatai nepalankiomis sąlygomis – pavyzdžiui, JAV daugiau nei 70% visų šiandien naudojamų antimikrobinių preparatų skiriama ne žmonėms, o ūkiniams gyvuliams. Štai kodėl ūkiai virsta idealiomis vietomis mirtinai pavojingiems patogenams veistis. Tokie ligų sukėlėjai yra atsparūs antibiotikams, todėl gali būti mirtinai pavojingi ir gyvūnams, ir žmonėms.
Trečia, vis augant miškų naikinimo mastui ir žmonių reikmėms naudojamiems plotams atsiduriant itin arti laukinės gamtos, mes kaip niekada anksčiau suartėjame su laukiniais gyvūnais.
COVID-19 gali pasitarnauti kaip perspėjimas, kas laukia ateityje. Nors ši liga daug labiau mirtina nei sezoninis gripas, apskritai jos mirtingumas greičiausiai yra apie 1%. Palyginkime – tuberkuliozės atveju mirtingumas siekia apie 15 procentų, o Ebolos – 50 procentų. Kas žino, kokia pavojinga gali būti kita zoonozinė liga?
Akivaizdus sprendimas būtų nebevartoti gyvūninės kilmės produktų. Augalų patogenai tikrai negali būti mums tokie kenksmingi – niekada nesame girdėję ir vargu, ar išgirsime apie morkų gripą ar lęšių gripą.
Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad žmonija per naktį taps veganais ir jokių naminių gyvūnų nebeliks – tai būtų pernelyg radikalus pokytis. Tačiau, pasak Prasannos Kannan, yra dalykų, kuriuos galima padaryti jau dabar, kad ne tik mažiau skriaustume gyvūnus, bet ir apsaugotume žmonės nuo galimų sveikatos grėsmių ateityje.
Pirmiausia, turėtume vartoti mažiau mėsos ir laikyti ją prabangos produktu, kaip kad buvo mūsų protėvių laikais. Tai gali būti ne tik naudinga mūsų sveikatai, bet ir būtų pats efektyviausias būdas pakeisti milžiniškuose ūkiuose vyraujančias tendencijas, kurių tikslas – didinti gyvulių prieaugį ir pelningumą bet kokia kaina. Toks vartojimo pokytis taip pat paskatintų dar daugiau inovacijų maisto srityje ir sumažintų ekosistemų naikinimą.
Antra, reikia pasirūpinti laukinių gyvūnų apsauga ir užtikrinti, kad jie nebebūtų vartojami maistui. Tam prireiks suderintos vyriausybių politikos ir tarptautinio bendradarbiavimo. Kinijos draudimas turguose prekiauti laukinių gyvūnų mėsa yra sveikintinas žingsnis, nors yra įrodymų, kad jo ne visur paisoma. Reikia daugiau tokių pasaulinių susitarimų kaip CITES konvencija dėl laukinės gamtos išsaugojimo, kurią ratifikavo 183 šalys, bet kurios nepakankamai nepaisoma.
Pagaliau – ir tai visų svarbiausia – reikia didesnio sąmoningumo ir nuoširdžios diskusijos apie didelio masto gyvulininkystės ir zoonozinių ligų keliamą grėsmę.
Mėsos ir pieno pramonės poveikis aplinkai dažnai vis dar sušluojamas po kilimu. Vis dėlto šių ūkio šakų sąsajos su klimato kaita ir zoonozinėmis ligomis yra pernelyg akivaizdžios, kad galėtume nekreipti dėmesio. Mūsų laukia nelengvi sprendimai, tačiau būtina rasti būdą, kaip ūkinę veiklą paversti ne tik draugiškesne gamtai, bet ir saugesne žmonėms, kitaip ateityje mus gali užklupti pandemija, palyginti su kuria naujasis koronavirusas pasirodys tik vaikų žaidimas.
