Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms adresuotame rašte prašoma atidžiai įvertinti tokios praktikos poveikį aplinkai ir vartotojui, išnagrinėti gerąją užsienio valstybių patirtį reguliuojant žuvininkystės ūkių veiklą ir įdiegti pažangius, aplinkos apsaugos ir etikos standartus atitinkančius reikalavimus tokiai veiklai.
Žalieji pastebi, kad tokią situaciją lėmė nepakankamai aiškus arba per menkas organinių trąšų (t.y. mėšlo) naudojimo reguliavimas. Žemės ūkio sektoriuje organinių trąšų naudojimas yra reglamentuotas – numatytos tręšiant privalomos laikytis normos (atstumai iki vandens telkinių, maksimalūs trąšų kiekiai ir t.t.). Tačiau minėti apribojimai negalioja, kai mėšlas naudojamas auginti žuvims ir yra pilamas į vandens telkinius tiesiogiai.
„Žuvininkystei naudojami vandens telkiniai traktuojami kaip gamybiniai. Jiems taikomas reglamentavimas nėra prilygintas įprastiems vandens telkiniams taikomam reguliavimui. Jei gamybiniuose vandens telkiniuose nėra įrengta recirkuliacinė sistema, kuria Lietuvoje pasigirti gali tik 18 proc. visų žuvininkystės telkinių, galima teigti, kad vienaip ar kitaip tarša iš gamybinių telkinių patenka į įprastinius vandens telkinius. Tai reiškia, kad daromas neigiamas poveikis ir natūraliems vandens telkiniams“, – sako Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė.
Šių metų Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo, kad iš 49 Lietuvoje esančių žuvininkystės ūkių išleistuvų 24 galimai darė reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkiniams. 10 ežerų ir 7 upės identifikuotos kaip priklausančios rizikos grupei. Be to, dažnai kyla abejonių dėl žuvininkystės ūkiuose išleidžiamų nuotekų ir vandens paėmimo duomenų patikimumo.
„Pastebima, kad žuvininkystės ūkiai laiku neinformuoja Aplinkos apsaugos departamento apie planuojamus vandens nuleidimus arba atlieka juos iki atvykstant vandens tyrimus turintiems paimti darbuotojams. Labai dažnai žuvininkystės ūkiai viršija leidžiamas išleisti teršalų koncentracijas, o gavę privalomus reikalavimus jų nevykdo. Už tokią aplaidžią veiklą jie turėtų sulaukti savalaikių ir atitinkamų sankcijų“, – teigia partijos Kaimo reikalų komiteto pirmininkė Inga Laurušonė.
Ji įsitikinusi, kad organinėmis medžiagomis užteršto vandens išleidimas ypač pavojingas ežerams, nes suneštas srautas nusėda, kaupiasi ir vėlesniais metų laikais (pavasarį, vasarą) lemia maistinių medžiagų perteklių, dėl kurio ežerai pažaliuoja bei pradeda skleisti nemalonų kvapą. Upėms šis procesas taip pat žalingas, kadangi jų vagos yra nuklojamos storu dumblo sluoksniu, palaidojami bestuburiai ir t.t.
Negana to, iš žuvininkystės tvenkinių į Lietuvos ežerus ir upes patenka ir patogeniniai mikroorganizmai, kurių dauginimąsi skatina ne vien sergančios žuvys, bet ir naudojamos srutos.
„Žemės ūkio ministerija žuvininkystės sektoriui suteikia nemokamą veiklos draudimą, kompensuojant gamtinių reiškinių sukeltus nuostolius. Pavyzdžiui, vien 2019 m. išmokėta 4,5 mln. Eur už sausros padarinius. Be to, 2014-2020 m. iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų įvairioms išmokoms numatyta 81,6 mln. Eur, kai tuo tarpu per 2020 m. sektoriaus produkcijos vertė siekė 12 mln. Eur. Kitaip tariant, šis sektorius yra reikšmingai subsidijuojamas, tad mainais institucijos turėtų kelti ir jo poveikį atliepiančius aplinkosaugos reikalavimus“, – priduria I.Budraitė.
