Mindūnų apžvalgos bokštas – rimta konkurencija Anykščių lajų takui
Labanoro regioninio parko lankytojų centre dirbanti Danguolė Radziulienė pasakoja, kad Labanoro miestelis – labai senas, rašytiniuose šaltiniuose minimas dar 1373-aisiais metais. Šiandien šiame miestelyje įsikūręs Labanoro regioninio parko lankytojų centras, kurio ekspozicija aprėpia tiek gamtines, tiek kultūrines šio krašto vertybes.
„Važiuojant iš Vilniaus link Labanoro Mindūnuose yra labai įdomus žvejybos ir medžioklės muziejus. Jame yra ne tik iškamšų, tačiau nedideliuose, neseniai pastatytuose nameliuose demonstruojami seni medžioklės bei žvejybos įrankiai, pavyzdžiui, iš ežero ištrauktas XV amžiaus luotas, tinklai, semtukai“, – sakė pašnekovė.
Labanoro regioninis parkas didžiuojasi beveik trim šimtais ežerų (tiesa, dalis jų tyvuliuoja jau už regioninio parko ribos), bei 48 tūkstančių hektarų giria, kurios didžiąją dalį (80 proc.) sudaro pušynai.
Ilgą laiką muziejus buvo dedikuotas tik žvejybai, tačiau medžiotojas Antanas Truskauskas, medžiojęs net 5-iuose žemynuose, padovanojo muziejui apie 120 įvairių gyvūnų iškamšų.
Už muziejaus – viena iš parko populiariausių vietų – Mindūnų apžvalgos bokštas. 36 metrų metalinė konstrukcija šiuo metu yra aukščiausia Lietuvoje. Bokštas pastatytas vietoje, iš kurios atsiveria ne tik didžiulių miškų, tačiau ir trijų ežerų dabinamas kraštovaizdis. Nuo bokšto matysite Baltuosius Lakajus, Juoduosius Lakajus ir Siesartį.
„Labai daug lankytojų lipa į bokštą (o tam reikia įveikti 214 laiptelių!), ypač vasaros metu, savaitgaliais. Daug kas sako, kad netgi gražiau, nei Anykščiuose“, – pasigyrė D.Radziulienė.
Miškų apsuptyje – senovinė bažnyčia
Keliaudami toliau privažiuosite Labanoro miestelį su lankytojų centru. Jo ekspozicijoje, pasak pašnkovės, veiklos ras visi nuo mažiausio iki suaugusiojo. Čia gausu žaidimų, taip pat demonstruojamas filmas, atskleidžiantis erelio žuvininko gyvenimą. Filmą sukūrė gamtininkas, filmu „Sengirė“ išgarsėjęs dokumentikos kūrėjas Mindaugas Survila.
Lankytojų centre interaktyviame žemėlapyje paspaudę mygtuką galite pamatyti kelius, poilsiavietes, pažintinių takų trasas. Yra gyvūnijos, tradicinės architektūros salės.
„Rekomenduočiau pasivaikščioti ir po miestelį, kuriame išlikę daug senovinių pirkių. Taip pat miestelyje – atstatyta Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Iš seniausių laikų – maždaug XVII amžiaus išlikusi varpinė.
Nuo Labanoro per masyvius pušynus ir ežerų pakrantes driekiasi dviejų su puse kilometrų ilgio Labanoro pažintinis takas, jame ką tik pastatytas naujas tiltas.
„Vasarą gamtininkai šiuo taku veda ekskursijas, pasakoja apie čia augančias augalų rūšis. Kelias eina pro ežerą, karštą vasaros dieną viduryje ekskursijos galima ir nusimaudyti“, – sako pašnekovė.
Labanoro regioninis parkas didžiuojasi beveik trim šimtais ežerų (tiesa, dalis jų tyvuliuoja jau už regioninio parko ribos), bei 48 tūkstančių hektarų giria, kurios didžiąją dalį (80 proc.) sudaro pušynai.
Labanore – daugybė saugomų paukščių rūšių
Jus nustebintų Labanoro miestelio herbas – jame šernas, stovėdamas ant dviejų kojų, groja dūdmaišiu. Tai – duoklė senajam šio regiono instrumentui – Labanoro dūdai, kuris primena škotų pamėgtus dūdmaišius.
Čia gausu žaidimų, taip pat demonstruojamas filmas, atskleidžiantis erelio žuvininko gyvenimą. Filmą sukūrė gamtininkas, filmu „Sengirė“ išgarsėjęs dokumentikos kūrėjas Mindaugas Survila.
Labanoro regioniniame parke netgi garsiausi piliakalniai stovi ežerų pakrantėse. Vienas garsiausių – Kertuojos piliakalnis ant to paties pavadinimo ežero kranto. Jis datuojamas apie I tūkstantmetis prieš Kristų, istorikai čia yra radę keramikos šukių ir girnas. Be šio parke yra dar 4 piliakalniai.
Labanoro parko teritorijoje taip pat plyti pelkė, įsteigti Girutiškio ir Kiauneliškių rezervatai. Čia negalima nei vaikščioti, nei grybauti, nei uogauti, siekiama išsaugoti šlapynės teritorijoje gyvenančias per 20 saugomų paukščių rūšių. Girutiškio rezervatas yra pasaulinės reikšmės šlapynė.
