Užtvanka sugriuvo pati, bet gavo kultūros vertybės statusą
Pirmiausia grupė biologų, inžinierių ir užtankų griovimo darbuose patirties turinčių užsienio svečių patraukė prie Belmonto užtvankos. Ji pastatyta ant Vilnelės, todėl yra kliūtis šia upe plaukiančioms lašišoms. Tačiau ši užtvanka pripažinta nekilnojamaja kultūros vertybe.
Mūsų matavimais, užtvanka atstatyta maždaug 25 centimetrais aukštesnė. Dabar jiems trūksta vandens – ir tai puikiai matyti: ant žuvitakio yra uždėtos lentos, kad per užtvanką dar kaip nors prabėgtų vanduo.
Tiesa, tokį statusą ji gavo tik 2017-ųjų metų vasarą. Prieš metus užtvanka pradėjo griūti, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos priėmė sprendimą užtvanką išardyti, tačiau Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros vertinimo taryba ją skubiai įtraukė į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą.
Istorinių šaltinių duomenimis, Belmonto teritorijoje XVII-XIX a. buvo Leoniškių palivarkas, priklausęs Vilniaus miestui. XIX a. ketvirto dešimtmečio viduryje Pučkarnios (Pučkorių) palivarko savininko S.Sidaravičiaus iniciatyva per Leoniškes į Pučkarnią nutiestas kelias (dabar – Belmonto gatvė) ir pastatytas tiltas per Vilnios upę. Malūnas ir užtvanka pastatyti 1838-1840 m., kai prancūzas Karolis de Vimas 50-čiai metų išsinuomojo Leoniškių palivarko žemės sklypą iš Vilniaus tuometinės valdžios. Iš čia kilęs malūno pavadinimas – prancūziškasis. Vėliau malūnas kelis kartus perėjo iš vienų savininkų kitiems, apie 1937-1940 m., jis vėl rekonstruotas. XXI a. pradžioje malūno statinių kompleksas rekonstruotas į pramogų ir poilsio centrą.
Žuvitakis – yra, bet tik žaloja lašišas
Šiuo metu organizacijos „Lašišos dienoraštis“ vadovas bei vienas iš steigėjų Kęstutis Klimavičius tvirtina, kad ši užtvanka – klasikinis korupcijos Lietuvoje simbolis.
„Kultūros paveldo sargai įtraukė šį statinį į kultūros vertybių sąrašą apie tai nepaskelbę savo dienotvarkėje, skubos tvarka. Dėl šio sprendimo visos kitos institucijos tapo „berankės“, nes ką padarysi prieš kultūros paveldą? Mūsų matavimais, užtvanka atstatyta maždaug 25 centimetrais aukštesnė. Dabar jiems trūksta vandens – ir tai puikiai matyti: ant žuvitakio yra uždėtos lentos, kad per užtvanką dar kaip nors prabėgtų vanduo ir susidarytų tie kriokliai. Apsiskaičiavo. O paveldas juk turėtų būti atstatomas milimetro tikslumu toks, koks buvo, ar ne? Tai, matyt, ją reikėtų nugriauti ir atstatyti 25 centimetrais žemesnę?“ – kalbėjo K.Klimavičius.
Jis taip pat pabrėžė, kad šios užtvankos žuvitakis – labai prastas, pirmas laiptelis plaukiant aukštyn yra netinkamas lašišoms užšokti. Dėl trūkstamo vandens uždėtas metalinis vamzdis apskritai panaikina bet kokią žuvitakio naudą – žuvys ten nepraplaukia. Iš kitos pusės stūksantis pirmasis laiptas – per aukštas ir per platus, todėl žuvys, mėgindamos užšokti, trankosi į akmenis. Tai patvirtino ir inžinierė iš Jungtinių Amerikos Valstijų Laura Wildman.
„Hidroenergetika užtvankų savininkams, manau, jau yra atsipirkusi. Laikas pagalvoti apie gamtą. Hidroelektrinių savininkai gauna pelną už elektrą, tačiau upė yra nužudyta. Visos geriausios Lietuvos upės yra iš „V“ raidės: Vokė, Vilnelė, Virvytė. Bet jos visos – sužalotos. Vokė – 2 užtvankos, Virvytė – man atrodo, šešios. Tai – tragedija. Mano nuomone, Lietuvos vandenys valstybei turi uždirbti pinigus per turizmą, rekreaciją ir žvejybą“,– kalbėjo K.Klimavičius.
Taip pat „Lašišos dienoraščio“ vadovo teigimu, šešios Šešupės užtvankos pagamina tiek pat energijos, kiek viena vėjo jėgainė.
Inžinierė iš JAV kaipmat rado sprendimą
Beje, Belmonto užtvanka negeneruoja energijos, dalis nukreipto vandens suka senąjį vandens malūną, užtvanka skirta tik kavinės bei paties komplekso lankytojų estetiniam pasigėrėjimui. Dėl šios priežasties pramogų ir poilsio centro „Belmontas“ savininkas Anupras Mišeikis itin priešinosi planams griauti užtvanką.
Tačiau Vilnelės krantais aukštyn ir žemyn pabėgiojusi amerikietė inžinierė Laura Wildman kaip mat rado sprendimą, kad „ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika“. Ji pasiūlė atstatyti tik tiltą (šiuo metu jis yra sugriuvęs ir nepraeinamas) ir jo apačioje sumontuoti vamzdį su siauru tarpeliu. Į vamzdį iš upės tekėtų vanduo, jis suformuotų tokių pat krioklių vaizdą it lankytojai galėtų gėrėtis šniokščiančio bei žemyn krentančio vandens garsu. Tačiau po tilteliu upė tekėtų laisva vaga ir lašišos nesižalotų trankydamosi į akmenis.
Į grigiškiečių mėginimus priminti, jog vis dėlto šia vieta praplaukia lašišos, hidroelektrinės savininkai atkirto, jog žuvitakis – atskiras statinys, už žuvitakio įrengimą neva atsakinga Žuvininkystės tarnyba.
Apžiūrėję Rokantiškių užtvanką ekspertai iš užsienio sutarė, kad ji yra visiškai sugriuvusi ir virtusi savotišku šiukšlynu.
Na, o Grigiškėse svečių jau laukė vietos gyventojai, su šūsnimi dokumentų ir skaudžia patirtimi teisiantis su užtvankos hidroelektrinės savininkais. Kitoje kelio pusėje nuo Grigiškių fabriko „Grigeo“ esantis tiltas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau užtvanka ir visi jos įrengimai – bendrovei „Hidromodulis“.
Grigiškių seniūnijos bendruomenės atstovė Daiva Sinkuvienė teigia, jog hidroelektrinės savininkai reguliuoja Grigiškių tvenkinio vandens lygį taip, kaip jiems naudinga. Jau būta atvejų, kai dėl staigiai pakilusio vandens lygio buvo užsemti netoli tvenkinio gyvenančių grigiškiečių būstai, tai vyko žiemą, spaudžiant apie –20 laipsnių šalčiui. Grigiškių užtvanka įrengta 1922-ais metais, „Hidromodulis“ ją įsigijo 1999-aisiais.
„Bendrovės direktoriui mes sakome, kad jis turėtų reguliuoti vandens lygį, kad būtų gerai ir upei, ir gyventojams, ir jiems patiems. Kad nebūtų potvynių. Tvenkinys pradeda dumblėti, apaugti žolėmis, gylis čia mažas. 2011-2012-aisiais metais, paspaudus -20 laipsnių temperatūrai, viskas užšalo. Tačiau upė vis tiek tekėjo, ledai pradėjo kilti, virsti per užtvankos viršų, o visus aplink gyvenančius – apsėmė. Tuomet mus gelbėjo savivaldybė: daužė ledus, padėjo gyventojams“, – prisiminė D.Sinkuvienė.
Vandens tiek, kad gulbės vaikšto pėsčiomis
2016-aisiais grigiškiečiai dar kartą surašė „Hidromodulio“ vadovybei reikalavimus, ką reikėtų daryti, kad potvynis nepasikartotų. Hidroelektrinės savininkai jau buvo gavę baudą iš Aplinkos apsaugos agentūros dėl neleistinai pakelto upės lygio.
Jei užtvanka vis tik būtų nugriauta, vietos gyventojai elektros negautų, tačiau būtų užtikrinta apsauga nuo potvynių, pagerėtų vandens kokybė (tvenkinys šiuo metu yra kritinės būklės).
Vėliau, dar kartą įpareigoti Ekstremalių situacijų komisijos, jie nuleido vandenį ir sumažino potvynį.
D.Sinkuvienės teigimu, „Hidromodulio“ atstovai nuolat tyliai nuleidinėja užtvankos vartus, o gyventojai patiria ryškius tvenkinio vandens lygio svyravimus. Pastaraisiais metais bendrovė norėjo atlikti hidroelektrinės rekonstrukciją, tačiau gyventojai tam pasipriešino.
„Mes norėtume, kad užtvankos nebeliktų“, – tikino D.Sinkuvienė. „Visi teiginiai prašyme yra nepamatuoti“, – tokį „Hidromodulio“ direktoriaus Ramūno Jukavičiaus atsakymą gyventojams citavo D.Sinkuvienė. Dokumentuose direktorius rašo, kad hidroelektrinės veiklą kontroliuoja Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga.
Į grigiškiečių mėginimus priminti, jog vis dėlto šia vieta praplaukia lašišos, hidroelektrinės savininkai atkirto, jog žuvitakis – atskiras statinys, už žuvitakio įrengimą neva atsakinga Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. „Hidromodulis“ šiems darbams neturi lėšų, todėl žuvitakis vis dar neįrengtas. Grigiškių gyventojai įsitikinę, jog jei jau bendrovė gauna pelną iš gaminamos elektros energijos, tikrai galėtų įrengti ir žuvitakį.
15min kalbinta gyventoja Veronika teigė, jog labai mėgsta vaikščioti palei tvenkinį.
„Visa vaikystė praleista prie upės. Ir braidžiojom, ir maudėmės. Tėtis pasakojo, kaip nuo tilto į upę buvo galima šokinėti – tiek vandens čia buvo. Nuo pėsčiųjų tilto buvo galima pažvejoti, praplaukti su valtimi. Prie užtvankos vandens lygis dar atrodo normalus. Tačiau ties pėsčiųjų tiltu – ten net gulbės vaikšto pėsčiomis! Labai daug žolių, viskas apaugę. Labai jaučiame vandens trūkumą, upės užterštumą. Man yra 30 metų, per mano gyvenimą tvenkinys valytas du kartus. Paskutinį kartą – gal prieš 18 metų. Valant visas vanduo sustabdomas, viskas išvaloma, ir vėl paleidžiamas gražus, švarus vanduo, atsigauna tėkmė“, – prisiminė Veronika.
Bendrovės direktorius: vandens lygis svyruoja daugiausia 10 cm
Galiausiai ant užtvankos pasirodė ir gyventojų linksniuojamas „Hidromodulio“ direktorius Ramūnas Jukavičius.
„Supraskite, kad aš taip pat esu samdomas darbuotojas. Kiek mums apsimokės gaminti elektrą – priklausys nuo Europos Sąjungos paramos. Kai 2020-aisiais nutrūks lėšos, subsidijos hidroenergetikai, tada ir spręsime, ką daryti“, – šiek tiek gyventojus paguodė direktorius.
R.Jukavičius nesutinka, kad už potvynio padarytus nuostolius grigiškiečiams atsakinga jo vadovaujama bendrovė. Beje, „Hidromodulio“ direktoriaus poziciją palaikė ir teismas – Grigiškių gyventoja pralaimėjo teismą, kuriuo siekė prisiteisti kompensaciją už potvynio sugadintus namus.
Direktorius tikino, kad bendrovė yra įrengusi specialius vandens lygio jutiklius ir, vandens lygiui kylant, hidroelektrinės turbinos pradeda dirbti spartesniu režimu, prasuka daugiau vandens. Savavališkai pati bendrovė negali kilnoti užtvankos skydų, nes šis veiksmas turi būti suderintas su Aplinkos ministerija, Aplinkos apsaugos agentūra.
Prie užtvankos vandens lygis dar atrodo normalus. Tačiau ties pėsčiųjų tiltu – ten net gulbės vaikšto pėsčiomis!
„Vandens lygis svyruoja daugiausia 10 centimetrų“, – tikino R.Jukavičius.
Ekspertų iš užsienio nuomone, jei užtvanka liks, tuomet jos operatorius turi būti įpareigotas tinkamai valdyti užtvankos vartus. Taip pat jis galėtų parduoti hidroelektrinę vietos seniūnijai, tuomet gyventojai gautų ir elektros energiją, ir galėtų normaliai reguliuoti vandens lygį. Jei užtvanka vis tik būtų nugriauta, vietos gyventojai elektros negautų, tačiau būtų užtikrinta apsauga nuo potvynių, pagerėtų vandens kokybė (tvenkinys šiuo metu yra kritinės būklės), būtų sudarytos geresnės ekologinės sąlygos, ir sutaupyta lėšų hidroelektrinės priežiūrai, žuvitakių įrengimui.
